Užupis kaimynų akimis

Wojciech Prażmowski. Užupis

Lenkų institute eksponuojama žymaus lenkų fotografo Wojciecho Prażmowskio (g. 1949) fotografija. Pradėjęs savo kūrybą 1969 m., menininkas intriguoja žiūrovą įvairiomis išraiškos priemonėmis (nespalvota fotografija, fotomontažas, spalvota fotografija) originaliomis koncepcijomis. Nuolat ieškantis menininkas prikelia senas fotografijas naujam gyvenimui ("Vaikų žaidimai", "Ech, wojenko, wojenko..." ir t.t.), žaidžia religijos ir ženklo-simbolio samprata (paroda "Būsena"), arba fiksuoja savitas, netikėtas aplinkos akimirkas (fotografijų ciklas "Balta, juodžiau, juoda"). Nespalvotose menininko fotografijose savita kompozicija, šviesotamsos efektai kuria netikėtų asociacijų lauką, pavyzdžiui, briedžio iškamša, užstojanti langą. Sugretinimai tarsi šmaikštauja ramaus, kasdienio gyvenimo tema. Iš suolelio rankenos išplaukianti gulbė, besiganantis parke dinozauras – tarsi išsiilgtos pasakos fragmentai nykiame, poindustriniame niekur nespėjančiame pasaulyje. Akimirkos fiksavimas nuolat besikeičiančioje aplinkoje panašus ir vadinamosios Lietuvos mokyklos "maištininkų" kartos fotografų kūryboje (V. Balčytis, A. Budvytis, A. Lukys, G. Trimakas ir kt.). Aplinkos objektai, galbūt net nepastebimi, ištraukiami į dienos šviesą. Banalūs, kasdieniai daiktai tampa tam tikros santvarkos socialiniais simboliais. Nykūs bendrabučių pastatai, senų ir naujų pastatų sugretinimas – esamo, laikino niūraus pasaulio akimirkos. V. Balčyčio "Vilniaus" suolelis primena W. Prażmowskio fotografiją su suoleliu ir dinozauru. Tik va, tas dinozauras! Sutrikdo visą stingdančią ramybę ir priverčia nusišypsoti. Melancholija ir žaismingumas, – rodos, tokios skirtingos fotografijų nuotaikos, o vaizduojamas objektas panašus. Tačiau svarbiausia šiose fotografijose ne suolelis, ne parkas ir net ne dinozauras, o fiksuojama būsena. Būsenos fiksavimas sieja šių menininkų kūrybą.

W. Prażmowskio Užupio nuotraukose fotografuojama "užupiška" dvasia. Lietuviškasis Monmartras lenkų menininko akimis. Nėra čia Užupio tiltų, nėra it iš gausybės rago pasipylusių galerijų, nebus čia ir Užupio Angelo. Fotografas atranda senąjį, numylėtąjį menininkų ir šiaip prašalaičių Užupį skvereliuose, aptrupėjusiose sienose, vonioje, vežimaityje.

Kartais atradimai gali būti seni, bet kitoniški. Šie atradimai spalvoti. Tarp švelniai melancholiškų rusvų, gelsvų Užupio namų sienų galima atrasti indigo spalvą, "matisiškąjį" šokį ar raudonai ornamentuotą patranką. Gali pamatyti tyliai sėdinčią senutę kamputyje, savadarbį vežimėlį ar lentynėlę su dujokauke. Fotografijos spalvingos, kartais net spengiančios nuo ryškios mėlynos, oranžinės, žalios. Virpančios. Pagauta laiko akimirka kuria sustingusio laiko iliuziją, tačiau pro krykštaujančias spalvas skleidžiasi savotiški erdvės virpesiai. Spalvos tampa judėjimu, žaidimu. Be abejo, ta savotiška apgaulinga ramybė slepiasi tarp griežtai susikertančių lango, sienų, durų linijų. Tačiau ji kitokia nei cikle "Balta, juodžiau, juoda".

Beveik visose fotografijose yra lango motyvas. Langas įgauna simbolinę prasmę – tai tarsi žvilgsnis į realų vaizdą ir kartu būsena tarp čia ir ten. Šis motyvas susieja fotografą ir žiūrovą bei kuria erdvę, nes tai, kas yra už lango, nėra plokštuma. Galime pajusti dviejų erdvių esamybę. Juk mokame pinti fantazijų gijas, retkarčiais nuklysdami į šalį. Tvirtos, susipynusios medžio šakelės slepia tamsų langą indigo spalvos sienoje. Rodos, praskleistum jas ir pamatytum, kas gi ten, tame lange.

Šalia lango atsiranda ir su judėjimu susijusių objektų motyvas. Tarsi kitas ciklas, kuriame fiksuojamos patrankos, vežimėlis, automobilio priekaba, sena volga. Simbolizuojantys judėjimą, tačiau kartu praeičiai priklausantys daiktai. Jie nenauji, gal net perdaryti, bet būtent dėl to tokie šilti. Koks išraiškingas savadarbis vežimėlis, pagamintas iš senutėlės vonelės ir vežimėlio ratų!

Visus šiuos daiktus jungia vienas paprastutis žodis – praeitis. Būtent ji čia yra ryškiausias, dominuojantis fotografijų bruožas. Pats menininkas sakė norįs užfiksuoti Užupį tokį, koks jis yra šiandien, kol jo neužpuolė ūžiantys buldozeriai, nauji barai ir parduotuvės. Nostalgija praeičiai, šiltiems senamiesčio namukams, kiemeliams – visa tai regime menininko fotografijose. Menininkų Meka dėl savo spalvų tapo žaisminga praeities ir dabarties detalių dėlione. Senutėlis daiktas, apvilktas moderniu šiuolaikišku spalvingu apdaru, anaiptol neatrodo atgyvena. Ant sienų nutapytas "matisiškasis" šokis, spalvinga lentynėlė su dujokauke tarp langų – visa tai yra savotiškas menininkų iššūkis kasdienei, nuobodžiai gyvenimo rutinai. Lenkų menininkas fiksuoja šias neįprastas spalvų gamas, savadarbius objektus ir kuria nuotaikingą Užupio fotografiją. Fotografijos neperša minties apie odę praeičiai, greičiau atvirkščiai – žavisi subtilia akimirka. Neįtikėtinai ryškios spalvos, preciziškai parinkta kompozicija. Autoriaus meistriškumas atsiskleidžia subtiliai pagautuose spalvų niuansuose, kompozicijoje, netikėtuose sugretinimuose. Beje, Vilniaus Užupis – vienas iš Prażmowskio ir jo bičiulių fotografinių kelionių po kaimynines valstybes į rytus nuo Lenkijos etapų. Įdomu, kaip lietuviškasis Monmartras atrodys kitų vietų fotografijų kontekste. Juk kartais "kuo neįprastesnis esi, tuo labiau išreiški, kas visiems bendra" (D. Arbus).