Video / mediatekos

Emmanuelle Antille. "Angelų stovykla – užutekis". 2001–2003 m.

Gegužės 7 d. ŠMC atidaroma Simono Lamuničre’o kuruojama paroda "Šveicarų videolaukiamasis". 16 val. kuratorius skaitys paskaitą "Parodų eksponavimas ir navigacija" (anglų kalba).

Pastarąjį dešimtmetį Šveicarijos menininkai, ypač videomeninkai, yra vieni dinamiškiausių ir originaliausių. Šalyje ir už jos ribų rodomi vis ambicingesni ir sudėtingesni šveicarų videodarbai tik patvirtina Šveicarijos meno scenos ir videopraktikos galią bei svarbą.

Sąmoningai vengdamas vyresniųjų, 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių menininkų kartų, tokių kaip René Bauermeisteris, Muriel Olesen, Ursas Lüthi, Sylvie ir Cherifas Defraoui ar Romanas Signeris, šioje parodoje akcentuoju jaunąją pastarųjų keliolikos metų kartą. Šiems menininkams pavyko atrasti savo videokalbą ir išplėtoti originalias temas, kurios juos ir paverčia tikrais autoriais. Šios aplinkybės ir yra pagrindiniai šių menininkų ir jų kūrinių atrankos į "Videolaukiamąjį" kriterijai.

Po savo pirminės fazės – savęs, kaip medijos, atradinėjimo ir mėgavimosi savimi – videomenas atranda platesnes panaudojimo ir išraiškos galimybes tik dešimto dešimtmečio pradžioje. Čia atrinkti būtent tie menininkai, kurie padėjo praplėsti videomedijos išraiškos priemones.

"Šveicarų videolaukiamojo" menininkai kuria instaliacijas, filmus, projekcijas ar vienakanales televizijas (single chanel video). Kartais jie patys nusprendžia savo kūrinio demonstravimo būdus, o kartais didelę laisvę palieka kuratoriams ir programuotojams. Videoįrašai ar DVD tėra tik daugialypes prezentacijos galimybes (pvz., televiziją, internetą) leidžiančios priemonės. Vieninteliai svarbūs daugelio šių darbų prezentacijos suvaržymai yra jų instaliavimo erdvėje būdai, demonstravimo dažnumo ar jų transliavimo pradžios, pabaigos aplinkybių klausimai.

Videodarbuose eskaluojamos savotiškos ir kontrastingos temos bei jų subjektai. Tai ir yra jų originalumo pagrindas. Visi subjektai ir formos yra tiriami. Kaip pavyzdį būtų galima išskirti videomeno santykius su kino filmais, literatūra, videoklipais ar dokumentika. Stilius, subjektas ir asmeninės autorių patirtys lemia kiekvieno kūrinio specifiką.

Šiame laukiamajame siekiama ne atskleisti tam tikrą meninę tendenciją, o greičiau pasiūlyti publikai dabartinės videopraktikos trajektorijų pavyzdžių. Tam pasiekti prireikė atrasti visuotinį prezentacijos kontekstą, kuris leistų žiūrovui išlikti autonomišku, bet kartu pasiūlytų netikėtumų. Atvira videoteka pasirodė esąs tinkamiausias projekto atskaitos taškas.

Tačiau yra ir kelios medijų talpyklos, arba videotekos, kurios menininkų ar kuratorių sugalvotos kaip tikros instaliacijos ar grupinės parodos. Pradedant 9-uoju dešimtmečiu, Dano Grahamo ir vėlesnių kuratorių Johanno Grimonprezo, Fabrice Gygi, Stéphanie Moisdon Trembley ar Costa Vece realizuotos struktūros realizuoja šias parodų prezentacijos idėjas. Tokios parodos siekia konfrontacijos tarp visumos ir dalies, architektūros ir baldų, videomeno ir jo suvokimo.

Parodų išeksponavimo būdai ir jų sprendimo paieškos užduoda vienodai svarbius klausimus menininkams ir kuratoriams, institucijoms ir lankytojams. Videoteka gali nuslėpti daug daugiau nei šimtai videofilmų kartu. Aplinka, kontekstas, konfigūracijos, programos idėja ir projekto lankstumas – visa tai lemia kūrinių suvokimą ir jų interpretaciją. Dažniausiai prezentacijos metodus kuria keli žmonės, o jų pasirinkimas gali būti ir praktinis, ir konceptualus. Kartais tai gali atvesti prie sumaišties, tačiau kartu yra paneigiama neutralumo fikcija.

Sukurti erdvę, kurioje būtų galima įdėti kelis videodarbus, reiškia pastatyti tiltą tarp asmeniško ir kolektyvinio, tarp vykstančio dabar ir atidėto. Ta pati erdvė suteikia galimybę matyti kelis daiktus vienu metu ar vieną po kito. Galvodami apie vienus videokūrinius, mes galime stebėti kitus.

Viename kambaryje esantys keli monitoriai leidžia lankytojams keistis žvilgsniais ir dalytis nuomonėmis. Lankytojai nebūtinai žvelgia viena kryptimi kaip kine ar teatre: jie įsitraukia į bendrą erdvę, sudarytą iš jų žiūrimų objektų. Tokios situacijos išprovokuoti trikdžiai primena realybę ir jos viešąją erdvę, kuri dažnai atlieka idėjų apykaitos ar laisvos minties gimimo vietos vaidmenį. Viešoji erdvė yra tikra totalitarinės erdvės priešingybė.

"Šveicarų videolaukiamajame" norėjau sukurti erdvę, kuri vienu metu būtų ir suvaržyta, ir laisva: suvaržyta, nes baldai yra nepajudinami ir susisteminti; laisva, nes lankytojai gali rinktis savo sėdėjimo vietą. Oficialumas susitinka su draugiškumu ir neformalumu.

Videolaukiamojo erdvę užpildo paraleliai viena prieš kitą išdėstytos šešiolika kėdžių eilių. Septynių kėdžių eilėje ant mažo stalelio pastatytas monitorius. Aptarnaujantis personalas pasiruošęs atsakyti į lankytojų klausimus bei paduoda pageidaujamą DVD filmą. Kiti du monitoriai rodo nuolat besikartojančius videofilmus. Čia dar yra lankytojams skirtos kavos, gėrimų automatas, vaisių krepšelis ir tarptautiniai bei vietiniai dienraščiai.

Bendras parodos vaizdas primena įprastą oro uosto laukiamąjį. Užuomina į tokią standartizuotos erdvės rūšį nėra nekalta. Bijant naujų atakų ir oro kelionių krizės, žmonės yra nuolat kontroliuojami, jų judesiai stebimi, o bagažas apieškomas. Tokio tipo erdvės yra tranzitinės, todėl jomis judant viskas tampa dėmesio objektais. Tenka laukti, todėl mažiausia veikla ar smulkiausia detalė patraukia dėmesį. Mintys cirkuliuoja laisvai, per asociacijas, panašiai kaip parodoje.

Tikrovė suvokiama kitaip.