Teatras

Idėjai reikia dirvos

Pokalbis su Vitaliumi Mazūru

iliustracija
Vitalis Mazūras

Balandžio 28 d. dailininkui, scenografui, lėlių teatro režisieriui Vitaliui Mazūrui sukako 70 metų. Apie ką jubiliejaus proga galima kalbėti su žilagalviu lėlininku? Juk kiekvienas jo sukurtas lėlių teatro spektaklis – tai kelios dešimtys lėlių ir lėlyčių, kaukių, butaforijos daiktų, kostiumų ir jų detalių, šimtai eskizų. O jeigu tų spektaklių būta per šimtą ir dar kelios dešimtys dekoracijų bei kostiumų dramos ir muzikiniams, televizijos spektakliams? Ir devynis nuošimčius visko, kas būdavo materialaus jo spektakliuose, Vitalis Mazūras sugalvodavo, padarydavo, išbandydavo pats, pats ir kontroliuodavo tolesnį funkcionavimą. Gausybė V. Mazūro sukurtų artefaktų pasklido po teatrus, užkulisius, sandėlius ir užkaborius arba tiesiog pražuvo, ir tik maža jų dalis apsigyveno saugyklose. Todėl nusprendžiau kreipti kalbą į kūrybos pradžią.

Dabar, kai meninio reiškinio, kurį Jūs įgyvendinote, kontūrai jau daugmaž aiškūs, ar galite atvirai atsakyti į vieną esminį klausimą: ar tas lėlių teatras, kurį kūrėte, vis dėlto buvo skirtas vaikams, ar tik naudojotės lėlių teatru kaip priedanga savo meniniams sumanymams realizuoti?

Nei viena, nei kita. Visuomet nemėgau "saldžių" infantilių knygelių vaikams ir tokių pat spektaklių, nors sovietinė valdžia primygtinai vertė lėlių teatrus tai daryti. Nuoširdžiai dariau tai, kas man būdavo įdomu, nesusimąstydamas, kam toks teatro menas yra skirtas. Manyčiau, kad ir vaikams, bet sykiu ir visiems.

Kai apie 1980-uosius "Lėlės" teatre lankėsi rusų lėlių teatro autoritetas Sergejus Obrazcovas, jis labai sukritikavo mano spektaklį "Ak, vija pinavija" už tai, kad jo nesuprasią vaikai. Teatro vadovybė surengė teatro kolektyvo susirinkimą, kur Obrazcovas išdėstė, kas, jo manymu, buvo negerai. Aš susirgau ir susirinkime nedalyvavau, nors vadovybė ta liga nepatikėjo. Obrazcovo nemėgau ir nenorėjau matyti, bet iš tikrųjų sirgau. Tačiau ir mūsų teatre buvo tokių aktorių, kuriems labai patiko, ką apie mane sakė Obrazcovas, tad ir vėliau jie dar ne sykį grūmojo man pirštu. Apskritai tuo laiku man nuolatos būdavo grūmojama.

O šeimoje? Vienas Jūsų brolis – skulptorius, dar du broliai – architektai, jauniausioji sesuo – tekstilininkė restauratorė. Ar artimieji niekuomet Jums nepriekaištavo, kad štai, toks stiprus, galingas vyras, o gaišta laiką tokiam nerimtam, vaikiškam dalykui – lėlių teatrui? Ar dėl to niekuomet nejautėte komplekso?

Mūsų šeimoje nebuvo mados kitus taisyti, kritikuoti ar "lazdavoti". Gal tėvai vienu du ir "pabėdavodavo". Tik kartą, rodos, iš tėvo išgirdau: toks didelis vyras, o užsiimi tuo lėlių teatru. Daugiau priekaištų išgirdau iš buvusių savo mokyklos mokytojų. Jie tikėjosi, kad būsiu garsus tapytojas, kabinsiu savo paveikslus parodose ir muziejuose. Ir jie liko nusivylę – kodėl Mazūras pasidarė toks niekalas.

Bet ir toje parodoje, kurią dabar surengiau Jaunimo teatre, galima pamatyti, kad visuomet į lėlių spektaklį stengiausi atnešti Teatrą. Iš visur, kur man teko būti ir dirbti, viską tempiau į lėlių teatrą. Kad lėlių teatro žmogus būtų toks pat visavertis, kaip ir kiti teatralai. Keistas dalykas – prieš dešimt metų, kai išėjau iš "Lėlės" teatro, nustojau tapyti ir paveikslus. Nekyla ranka. O anksčiau tapydavau labai daug. Ieškodavau kažkokios alternatyvos. Nebeliko su kuo kariauti, nes visas gyvenimas buvo karas.

"Lėlės" teatre su Jumis bendradarbiavo ir daugiau maištingų menininkų – Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras... Vadinasi, Jūsų teatras buvo kariaujančių menininkų prieglobstis?

Nieko panašaus. Buvo tik vienas toks ypatingas atvejis, kai statėme M. Martinaičio "Žemės dukrą". Tuomet iš tiesų buvo daroma "prieš kažką". Tai buvo kažkoks nepaprastas įkvėpimas, bet jis truko vos dvi savaites. Po to vėl viskas grįžo įprastinėn vagon. Kažkas panašaus dar buvo statant spektaklį "Cirkas yra cirkas". Ir Marcelijus, ir Sigitas, ir Feliksas, ir Bronius, vėliau – Faustas Latėnas, visi jie turėjo labai teigiamos įtakos mano darbui. Mačiau, kaip profesionaliai žmonės dirba, ir pats stengiausi tai daryti. Tačiau nė vienas neįpiršo man kokios nors originalios sceninės idėjos. Visuomet pasiimu ją iš savo gyvenimo, iš dramos teatro kasdienybės, iš skerdyklos, iš kapinių – iš visko.

Manau, sutiksite, kad to meto menas buvo labai turtingas poteksčių. Jos nebūtinai buvo elementarios ir tiesmukos, nors dažniausiai suprantamos beveik visiems žiūrovams. Atrodė, kad jūs visi, ir kompozitoriai, ir poetai, ir režisieriai, kalbate kažkokia ypatinga poteksčių kalba. Ar ne taip?

Taip, tarp mūsų mezgėsi kažkokia bendra intuicijos kalba. Mes nekabėdavome apie sąmoningą manifestavimą prieš valdžią. Tačiau visas tas potekstes, visą tą priešiškumą santvarkai ir valdžiai diktavo mūsų, kaimo žmonių, nusiteikimas. Juk visi mes buvome iš kaimo, ir Sigitas Geda, ir Marcelijus Martinaitis, jo gimtinė vos trisdešimt kilometrų nuo manosios, ir kiti. Kaime, kur augome, vyravo vienos nuotaikos, o miestuose – kitos.

Antai režisierė Aurelija Ragauskaitė, su kuria Jūs drauge nemažai nuveikėte, "kliedėjo" lenkų režisieriumi ir dailininku Jozefu Szajna. O kuo "kliedėjote" Jūs? Kuris iš užsienio teatro reiškinių padarė Jums didžiausią įspūdį?

Na, Szajną mes visi žinojome. O mane asmeniškai pastūmėjo pirmasis išvykimas į užsienį, atskleidęs man kardinaliai kitokį teatro pasaulį. Tai buvo 1965–1966 metai. Vilniaus lėlių teatre jau buvau padaręs spektaklį "Pavogtas sviedinys", ir tai jau buvo žingsnelis į šoną nuo natūralizmo, kurį išpažino tuometinis teatro vadovas Balys Lukošius. "Pavogto sviedinio" lėlės ir dekoracijos buvo rutulio, kubo ir cilindro formų kompozicijos. Apskritai Lukošius buvo labai pažangių pažiūrų žmogus, vaikščiojanti enciklopedija. Tačiau lėlių teatre jis darė dramos teatrą.

Visgi žvelgiant į praeitį, peršasi mintis, kad Balys Lukošius leido Jums daryti tiems laikams rizikingus sceninius eksperimentus, užuot "nusukęs jiems galvą".

Taip ir buvo. 1967 m. mes su Lukošiumi padarėme "Tigriuką Petriuką". Teatras vaidino buitinį spektaklį, bet mano lėlės jau buvo sąlygiškos. Rygos festivalyje maskviškiai kritikai man sakė: "Vitaliau, kodėl tu visą ugnį nukreipi į save?". Dabar tos lėlės saugomos Obrazcovo teatro muziejuje. Man liko tik eskizai, juos ir eksponuoju parodoje.

Aš įrodinėjau, kad su tokiomis lėlėmis reikia vaidinti atvirai, "gyvajame plane", kad spektaklis privalo būti žaidimas, atviras bendravimas su vaikais. Tą patį žaidimo principą, "gyvo" ir "negyvo" planų derinį vėliau panaudojau "Trijuose paršiukuose". Vaikams toks teatras labai patiko. O pirmą kartą tą principą pamačiau patekęs į užsienį, per festivalį Bulgarijoje. Taip vaidino "Tandarica" teatras iš Rumunijos. Man imponavo ir čekų lėlių teatras "Drak", susikūręs po 1968 m. įvykių. Į Čekijos pasienio miestą Hradec Kralove susirinko iš sostinės išguita inteligentija – mokytojai, poetai, dailininkai. Jie dirbo ne tik teatro aktoriais ir butaforininkais, bet ir scenos darbininkais, vairuotojais. Teatras "Drak" turėjo didelį intelektualinį potencialą ir tapo tikru meno reiškiniu. Kiekvienai idėjai reikia dirvos. Per savo gyvenimą pasėjau daug idėjų lėlių teatrui, bet ne visuomet jos surasdavo dirvą.

Po "Tigriuko" mes su Lukošiumi susipykome. Per susirinkimą jis manęs paklausė, ar darysiu lėles pagal kito dailininko eskizus. Pasakiau, kad darysiu pagal savo eskizus. Mane atleido ir įspėjo, kad neičiau į Kauno lėlių teatrą. Kaip tyčia, tą pačią dieną prie Teatro draugijos susitikau Kauno lėlių teatro vadovą Stasį Ratkevičių. Ir jis pakvietė mane daryti "Zuikių mokyklą"...

* * *

Vitalio Mazūro jubiliejui mūsų teatro entuziastė Daiva Šabasevičienė parengė nedidelį, bet gražų ir įkvėptą leidinuką apie jo kūrybą. Tai apskritai vienintelis monografinis leidinys apie šį menininką. Pasakojama, kad viena tokia jau parengta monografija... dingo kažkur troleibusų stotelėje. Deja, Vitalio Mazūro indėlis į mūsų teatrą aptartas dar toli gražu nepakankamai...

Kalbėjosi Julijus Lozoraitis