O, Bajadere…

Aušra Cicėnaitė (Odetė) ir Laimonas Pautienius (Viljamas) nuotraukos iš teatro archyvo

Kauno muzikinis teatras balandžio 16-ąją pakvietė į Emmericho Kalmano operetės "Bajaderė" premjerą. Kūrinį statė jungtinė patyrusių teatro meistrų ir operetės naujokų komanda: pastatymo meno vadovas ir režisierius Gintas Žilys, dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Algimantas Pociūnas, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Andrius Kurienius. Balandžio 16-osios atlikėjai: Odetė – Aušra Cicėnaitė, Viljamas – Laimonas Pautienius, Napoleonas – Kęstutis Alčauskis, Filipas – Gediminas Maciulevičius, Marijetė – Ieva Vaznelytė, Rahulas – Žanas Voronovas, Pimpinetis – Tomas Ladiga ir kiti.

Premjera – tai visuomet kažkas nauja, juolab pastaruoju metu, kai gero tono požymiu tapo "naujai žvelgti" į tradicijas, kitaip tariant, netradiciškai statyti klasiką. Tų naujovių ir atradimų būta ir šįkart. Daugiausiai kalbų sukėlusi, nors gal konkrečiai ne itin daug ką lėmusi naujovė buvo Violetos Sagaitytės parašytas libretas pagal Juliuso Brammerio ir Alfredo Grünwaldo (originalaus libreto autorių) idėją. Naujosios versijos būtinumas argumentuotas tuo, kad operečių libretai paprastai būna gana paiki, norėta šiam suteikti daugiau prasmės, logikos, tikroviškumo. Taigi prancūzė aktorė Odetė lietuviškoje 2004-ųjų versijoje paversta inde, kuri, slapstydamasi nuo ją apgavusio, tačiau atkakliai jos ieškančio Velso princo Viljamo (originalioje versijoje – indų princo Radžamio), persidažė plaukus ir pasivadino prancūzišku vardu. Labai taikliai, mano galva, teatrologė Daina Klimauskaitė operečių siužetus palygino su muilo operomis ir pabrėžė, kad to operetėje nereikia bijoti. Tas būdinga ir abiem "Bajaderės" libreto versijoms – ir originaliajai, ir Violetos Sagaitytės parašytajai. Taigi iš esmės nelabai kas ir pakito, išskyrus finalą, iš kurio naujieji pastatymo autoriai atėmė happy end’ą – tai, mano galva, nėra gera idėja. Visgi pusiausvyra tarp kalbamų dialogų, beje, gana šmaikščių, ir muzikos surasta vykusiai.

Neabejotina pastatymo intriga – dainininkų sukurti darbai. Pradėsiu nuo to, kas buvo netikėta – nuo Ievos Vaznelytės Marijetės. Jei nuojauta manęs neapgauna, Kauno muzikiniame teatre gimsta žvaigždė. Puikiai, profesionaliai šokanti, labai artistiška, patraukli, Ieva Vaznelytė turi visus šansus tapti ne tik operetės, bet ir Lietuvoje sparčiai populiarėjančio miuziklo žvaigžde. Jos puikūs sceniniai duetai su Gediminu Maciulevičiumi (Marijetės vyras, turtuolis Filipas) ir Kęstučiu Alčauskiu (jos gerbėjas, entomologas Napoleonas), ypač šimio epizodai – tai operetės perliukai. Tiesa, yra viena bėda – netobula vokalinė meistrystė, tačiau tai ne talento, bet geros mokyklos – žinojimo, kaip elgtis su balsu – trūkumas. Labai linkėčiau solistei protingai įveikti šią kliūtį, nes sceninio žavesio Ievai Vaznelytei tikrai netrūksta.

Dabar apie tai, ko tikėjausi ir kas neapvylė. Operetės pirmoji pora – Aušra Cicėnaitė ir Laimonas Pautienius – beveik nepiekaištingai atliko savo vaidmenis. Odetės vokalinė partija nėra "operetiškai" lengva, jos arija, kurioje išgirdau žymiosios Lakmės arijos iš Leo Delibes’o operos atgarsius, reikalauja nemenko vokalinio virtuoziškumo. Aušra Cicėnaitė puikiausiai susitvarkė su vokaline medžiaga. Jos vaidyba tauri, santūri, galbūt scenos su Viljamo vaidmenį atliekančiu Laimonu Pautieniumi galėtų būti šiltesnės, lankstesnės, tačiau tai, mano galva, – režisūros trūkumas. Jiedu dainuoja valso ritmu apie meilę, o režisieriaus valia priversti scenoje "oriai" stovėti pagarbiu atstumu vienas nuo kito ir pažvelgti vienas kitam į akis gali tik dueto pabaigoje. Apie jokį prisilietimą nėra nė kalbos!

Laimono Pautieniaus Viljamas – tikras anglų džentelmenas. Santūrus, nesitaškantis emocijomis, apskritai man jis pasirodė labiau operinis, nei operetinis personažas. O ir žymioji arija "O, Bajadere" buvo sudainuota taip, tarsi scenoje stovėtų ne Viljamas, bet grafas Jeleckis arba Žermonas. Vokalinis atlikimas buvo labai korektiškas, subtilus, nors vėlgi nesuprantu, kodėl Viljamas dainuodamas savo puikiąją ariją yra "nukišamas" į scenos pakraštį ir gana menkai apšviečiamas. Žinoma, galima prisiminti kompaktinėje plokštelėje įamžintą Georgo Otso interpretaciją, kurios klausantis oda eina pagaugais. Čia to nebuvo, tačiau imponavo vokalinė Laimono Pautieniaus kultūra.

Ieva Vaznelytė (Marijetė) ir Kęstutis Alčauskis (Napoleonas)

Teko pasiklausyti ir ankstesnių Lietuvoje darytų operetės įrašų, įspūdis – naujojo Kauno muzikinio teatro spektaklio ir jo atlikėjų naudai. Ypač "antrojo" plano atlikėjų, iš kurių pirmiausiai paminėčiau Gedimino Maciulevičiaus sukurtą komišką nelaimingo sutuoktinio personažą (Filipas). Šis solistas yra puikus aktorius, subtilus komikas, įvaldęs itin lanksčią sceninę raišką – jo herojai visuomet psichologiškai taikliai charakterizuojami ir, kai to reikia, juokingi, bet niekuomet – lėkšti. Skardžiabalsis Kęstutis Alčauskis komiškame amplua – taip pat kaip žuvis vandeny. Jau ne pirmame spektaklyje išsiskiria ir Žanas Voronovas (Viljamo draugas Rahulas), turintis stiprų, gražaus tembro balsą.

Spektaklį parengė ir dirigavo jaunasis maestro Jonas Janulevičius. Tai pirmas jo darbas muzikiniame teatre. Žinoma, galima mąstyti, kad dirigentai turbūt labiau svajoja apie stambias simfonines drobes, darbą su dideliais orkestrais, tačiau operetės parengimas – taip pat nemažas ir rimtas darbas, teikiantis, manyčiau, neįkainojamos patirties. Juk, pavyzdžiui, Herbertas von Karajanas savo karjerą pradėjo dirbdamas Vokietijos provincijos teatruose, kur jam reikėjo netgi mokyti dainuoti solistus, nepažįstančius muzikos rašto. Pripažinkime, Jonas Janulevičius Kaune turi geresnes sąlygas. Tiesa, dirigentui teko paragauti ir aranžuotojo duonos, pasirodo, Kalmanas partitūrų nerašė, jo klavyrai buvo instrumentuojami kitų kompozitorių, o kadangi šios orkestruotės jaunajam Kauno muzikinio teatro maestro nepasirodė tobulos, jis kai kurias vietas perinstrumentavo ir netgi, pasikeitus libretui, kai kur prikūrė orkestrinį akompanimentą kalbamiems dialogams a la Kalman. Dirigento aranžuotės vykusiai suteikė orkestro skambesiui retro skambesio, tarsi atkeliavusio iš prieškario diksilendų. O kas dėl dirigavimo – tiek operetės visumą, tiek atskirų numerių nuotaiką Jonas Janulevičius išryškino gana vykusiai. Debiutas išties puikus!

Bendram spektaklio koloritui būdinga tam tikra retro stilizacija, kuri, beje, labai tinka "smetoniškai" Kauno atmosferai: žiūrint "Bajaderę" iškildavo asociacijos su prieškario kino melodramomis, tačiau ne sovietinėmis, o europietiškomis, tiksliau sakant, lenkiškomis (kadangi jų daugiausiai teko matyti). Kita vertus, spalvingi, kai kur į indišką autentiką taikantys kostiumai suteikia vaizdinei pastatymo pusei šiuolaikiškos egzotikos adoravimo perspektyvos.

Spektaklį statė du režisieriai – Gintas Žilys ir Algimantas Pociūnas. Visuma man pasirodė šiek tiek sudurstyta iš sostinės operos teatro režisūrinių "naujovių", pvz.: čia taip pat matome dainininkę, dainuojančią "balkone" (kaip ir LNOBT "Rigolete"); turtuolis Filipas čia taip pat sergsti savo žmoną nuo perdėto koketavimo, kaip ir LNOBT "Linksmojoje našlėje" baronas Cėta; retro kostiumai "atkeliavę" iš "Kaukių baliaus". O jau finalą pavadinčiau blogiausių sostinės operos tradicijų tąsa: čia, kaip ir "Skrajojančiame olande", spektakliui pasibaigus išeini priblokštas, kažko taip ir nesupratęs... Tiesa, teko matyti Panevėžyje Algimanto Pociūno dramos spektaklį "Titaniko" orkestras". Regis, traukinio gaudesio fonograma, naudojama naujajame "Bajaderės" finale, atsivežta iš ten.

Pastebėjau, kad pastaruoju metu operetėse bandoma imituoti operos giliamintiškumą, orumą (tuo tarpu operų pastatymai – atvirkščiai, "demokratėja"). Bet ar to reikia? Juk kas yra operetė – gyvenimo paprastumo ir laimingos meilės iliuzija bei, žinoma, nuostabios, jausmo persunktos melodijos. Kaip kad nemarioji Kalmano "O, Bajadere..."