Literatūra

Donato Banionio svajonės

knygos

iliustracija

Donatas Banionis. Memuarai. Vilnius, "Versus Aureus", 2004, 151 p.

Atrodo, bandymas naujai pastatyti filmą "Soliaris" buvo nesėkmingas. Gal dėl to, kad neįmanoma sugrįžti į 6-ojo dešimtmečio Jaltą (kur tuo metu buvo filmuojamas "Soliaris"), gal dėl prastos režisūros ar dėl to, kad G. Clooney nepavyko įsikūnyti į Kriso Kelvino vaidmenį.

Visi prisimename A. Tarkovskio filmo chrestomatinę vietą: Krisas Kelvinas grįžta į Žemę ir eina pas tėvą maldauti atleidimo. Tarkovskio filme tai buvo aktorius Donatas Banionis.

Visai nesenai leidykla "Versus Aureus" išleido aktoriaus memuarų knygą, kurioje Donatas Banionis prisimena savo vaikystę, kelią į teatro sceną, vaidinimus filmuose bei nemaža filmo "Soliaris" kūrimo scenų.

Aktoriaus vaikystė bėgo Kaune (laikinojoje Lietuvos sostinėje), čia pirmąkart pamatytas spektaklis "Kristaus kančios" ketverių metų vaikui paliko neišdildomą įspūdį, čia pradėta vaidinti mokyklos spektakliuose ir atrandamas kinas (mažajam Donatui netrūksta apsukrumo – į Žaliakalnio kino teatrą jis įsmunka nemokėdamas nė 30 centų).

Miltinio grimo kambarys, į kurį su Blėdžio pagalba patenka Donatas Banionis, tampa aktoriaus karjeros pradžia. Kaip matyti iš vėlesnių įvykių, Blėdžio žodžiai "čia Donatas Banionis, jis nori būti aktoriumi" įgaus rezonansą, o naujaisiais namais taps Panevėžys.

Kitas biografijos lūžis – Vytautui Žalakevičiui pakvietus Donatą Banionį filmuotis kino juostoje "Adomas nori būti žmogumi". Šis įvykis virsta vaikystės svajonės išsipildymu (pati svajonė atrodė maždaug taip: jaunuolis įsitaiso dirbti laive junga ir šitaip nuplaukia į Ameriką, talentingą darbininką pastebi įžvalgus režisierius, jis gauna vaidmenį, išgarsėja ir t.t.). Taigi svajonė išsipildo – po šio filmo seka nemažai vaidmenų jau klasika tapusiuose filmuose: "Vienos dienos kronika", "Niekas nenorėjo mirti", "Andrius", "Soliaris", "Goja" ir kt.

Knygoje brėžiama aktoriaus biografijos linija dažnai susiduria su kitomis linijomis, o susikirtimo rezultatas – pakitusi linijos kryptis. Tokie lemtingi "iškraipymai" bus įvykę memuarų autoriui susidūrus su J. Miltiniu, V. Mačerniu, V. Blėdžiu, V. Žalakevičiumi, A. Tarkovskiu. Be to, jau pati aktoriaus profesija nulemia sąveiką (sąveiką tarp aktoriaus ir režisieriaus, aktoriaus ir publikos, aktoriaus ir filmavimo grupės), todėl nenuostabu, kad knygoje apstu jos pavyzdžių.

1988 metais aš išstojau iš Komunistų partijos ir atsisakiau valdžios postų. Likau aktoriumi – tuo, kuo ir pradėjau. Tiesa – aktoriaus etate, tai yra aktoriumi su alga, buvau neilgai – iki to meto, kai valdžia – tikra, ne tokia, kokia buvau aš – pastatė sąlygą: arba alga, arba pensija. Aš pasirinkau pensiją ir išėjau iš teatro. Nežinau, ar švietė saulė – jeigu ir švietė, tai ne vien man, o kadangi Panevėžyje nėra ir Karo muziejaus sodelio, tai ir orkestras negrojo, kaip grojo prieš daugybę metų Kaune tą dieną, kai Miltinis mane į teatrą priėmė.

P.s. Aktorius visai neseniai filmavosi juostoje "Kauno bliuzas".

Šarūnas Monkevičius