Evelinos salonas

Evelina Puzaitė

Balandžio 28 dieną, kai Londone vyko Tony Bleiro priėmimas, į kurį buvo kviečiami visų dešimties į ES stojančių valstybių atstovai, Vilniaus filharmonijoje rečitalį skambino pianistė Evelina Puzaitė, jau ketvirtus metus Didžiosios Britanijos sostinėje studijuojanti Guildhallo aukštojoje muzikos ir dramos mokykloje. Tai buvo vakaras Mažojoje salėje, šiaip ne itin jaukioje, tačiau gausi publika sušildė atmosferą tiesiogine ir perkeltine prasme. Žinoma, ypatingą nuotaiką kūrė vakaro šeimininkė. Vien jau Evelinos pasirodymas su įspūdinga suknele, kurią, beje, siuvosi būsimam koncertui "Barbican" salėje, suteikė vakarui Filharmonijoje tam tikros pakylėtos elegancijos.

Koncerto programa buvo didelė, rimta, parengta "ne studentiškai". Tai trys Domenico Scarlatti sonatos, Roberto Schumanno "Davidsbiundlerių šokiai", Ferenzo Liszto Transcendentinis etiudas Nr. 9 "Ricordanza", Maurice‘o Ravelio "Kilnūs ir sentimentalūs valsai" ir Camille‘o Saint-Saėnso Valso formos etiudas Nr. 6. Bisui pianistė pasirinko ne kurią nors Liszto ar Chopino miniatiūrą (kas būtų labiausiai tikėtina), bet tarp mūsų klasikos adeptų ne itin žinomo Erico Satie subtiliu charakteringumu sudominusią pjesę "Gnosienne" Nr. 3. Beje, šio prancūzų modernisto pavardė geriau pažįstama džiazo ir kino muzikos kūrėjams, o Evelina, kaip teko pasiaiškinti vėliau, be kita ko (be kūrybos) domisi ir džiazu.

Nenuostabu, kad programoje dominuoja romantinė ir impresionistinė muzika, nes ją, kaip teko išsiaiškinti, atlikėja labiausiai mėgsta. Visgi neliko pamirštas ir klasicizmas, tačiau ne Beethoveno ar Mozarto muzikos pavidalu, o Domenico Scarlatti sonatų, kurių, pripažinkime, bendroj opinijoj nelaikome "didžiojo" pianistinio repertuaro dalimi. Tiesa, ir pas mus jos skamba vis dažniau, nors paprastai būna "atvežtos" iš svetur (ne taip seniai jas Filharmonijoje skambino Mūza Rubackytė). Taigi įprastą Vienos klasikų ir romantikų jungtį čia pakeitė, mano galva, subtilesnis, bet taip pat labai logiškas Scarlatti ir romantikų derinys. Neprilygstamojo italų klavesinisto sonatų muzikos "charakteriai", tarp kurių kartais praslysta ankstyvajam klasicizmui būdingos preromantinės gaidelės, puikiai derėjo prie pianistės išieškotai pateiktos Roberto Schumanno "Davidsbiundlerių šokių" įvairovės. Beje, Scarlatti savo sonatas kūrė Portugalijos infantai, vėliau tapusiai Ispanijos karaliene, Marijai Barbarai – klausydamasi Evelinos kažkaip savaime tai prisiminiau... Galbūt tą lėmė pianistės atlikimui būdingas klasicistinis taurumas ir sykiu stiliaus pojūtis – tarsi girdėjai klavesino manualų kaitą, taip raiškiai buvo atskleista "epochos dvasia".

Tiesą sakant, nesu Schumanno muzikos gerbėja – man ji perdėm "emociškai nesubalansuota", labai daug joje štampais tapusių "romantiškų" polėkių. Bet, žinoma, "štampais" ją pavertė interpretuotojai. Kaip ją atliko Evelina Puzaitė? Jos interpretacijoje išgirdau daug niuansuotų, iš anksto apgalvotų, išklausytų dalykų. Pirmiausiai kalbu apie garso spalvą, garso išgavimo kultūrą, melodijos "vedimą", harmonijos (sąskambių kaitos) girdėjimą. Žinoma, kulminacinėse vietose pianistė tarsi pasiduodavo muzikos gūsiams, nė kiek neslėpė savo emocingumo, individualios raiškos, regis, muzika ją nešė.

Visiško impulsyvumo įspūdis. Tačiau, kaip dažnai ir būna, jis gana apgaulingas, nes tą impulsyvumą valdė protas, jis buvo "laiku ir vietoje". Turėjau progos perklausyti Lietuvos radijo darytą (taigi kokybišką) koncerto įrašą, ir nustebau išgirdusi, kiek nuosekli buvo pianistės interpretacija. Nustebino ir Evelinos (kuriai dabar yra vos per 20 metų) profesinis "ištvermingumas": kiekvienas nemažos programos kūrinys ar didesnio kūrinio dalis buvo išbaigtas, tinkamai techniniu ir interpretaciniu požiūriu atliktas, o kartu neprarastas ir didesnio kūrinio, ir apskritai koncerto programos visumos pojūtis. Tą atlikimą gali klausytis ne kartą kaip kokybišką "meninį produktą" (atsiprašau už prozą).

Beje, įdomu, kad rinkdamasi didesnes koncertų programas, Evelina Puzaitė visuomet konsultuojasi su savo profesore Joan Havill, ir tik gavusi jos pritarimą tas programas realizuoja. Taip pat teko išsiaiškinti, kad Londono mokykloje ypač daug dėmesio skiriama stiliui ir kad pianistei teko prisitaikyti prie šio reikalavimo, netgi kiek pažabojus savo individualybę, nes iki tol ji maniusi, jog muzikoje svarbiausia "išreikšti save", o dabar, jos įsitikinimu, svarbu žinoti ir pirmiausiai išmokti taip, kaip turi būti, ir jau šiuo pagrindu kurti savo interpretaciją. Taigi man įdomu buvo tai, jog rečitalio metu labiau buvo girdėti (galbūt dėl to, kad ir matei pianistę), tą "nuo savęs", tačiau klausantis įrašo puikiai išryškėjo "mokykla", ir sakyčiau, labai nebloga.

Lisztas – chrestomatinis pianistų kompozitorius, jo transcendentiniai etiudai, iš kurių išgirdome Devintąjį – pianistinės technikos, o kartu interpretacinės brandos lakmuso popierėlis, nes preciziškai atlikdamas tą sudėtingą materiją atlikėjas neturi pamiršti, kad tai tik priemonė. Liszto muzikos interpretaciją vėlgi pavadinčiau labai niuansuota – čia ne tiek buvo akcentuojamas muzikos virtuoziškumas, kiek kuriamos nuotaikos.

Visgi bene laisviausiai kūrybinis Evelinos Puzaitės pradas galėjo atsiskleisti atliekant Maurice’o Ravelio "Kilnius ir sentimentalius valsus". Čia ji iš tiesų daug improvizavo, tačiau ne chaotiškai, o subtiliai, prancūziškai, savo kuriamais garsiniais, spalviniais niuansais. Prancūziškas buvo ir finalinis rečitalio akcentas, vėlgi ne iš "populiariojo" pianistinio repertuaro – Saint-Saėnso Valso formos etiudas Nr. 6. Pačios pianistės "atrastas" kūrinys, kaip ir didžiuma programos, virtuozinis, reikalaujantis preciziškos technikos ir pirštų bėglumo, nuskambėjo efektingai.

Ir dar vienas dalykas, kurį galbūt reikėjo paminėti pirmiausiai – Evelina Puzaitė neabejotinai turi sceninės charizmos. Matyt, tai yra ir jos siekiamybė, nes pati yra sakiusi, kad neseniai jos matytas Marthos Argerich koncertas ją pakerėjo būtent atlikėjos skleidžiama energetika.

Apibendrinimai? Šis rečitalis parodė, kad Evelina Puzaitė jau yra ganėtinai brandi atlikėja. Jos planuose – gegužės 11 d. koncertas prestižinėje Londono salėje "Barbican Hall", kur kartu su orkestru atliks Ravelio Koncertą fortepijonui G-dur, o kitų metų sausį – pasirodymas "Royal Festival Hall". Konkrečių planų dėl koncertų Lietuvoje dar nėra, tačiau džiugu, kad šį kartą į Filharmonijos repertuarą jos rečitalis buvo įtrauktas po to, kai ji buvo pastebėta "Sugrįžimų" festivalyje, tokiu būdu labai konkrečiai atlikusiu savo misiją – tapusiu tarpininku sugrąžinant talentingą pianistę į mūsų koncertinį gyvenimą. Belieka tikėtis daugiau – ir Evelinos, ir kitų talentingų atlikėjų – "sugrįžimų" į Nacionalinę filharmoniją.