Pirmasis

Mano herojės yra maištininkės

iliustracija
Margarethe von Trotta
J. Staudacher nuotr.

Tarptautiniame kino festivalyje "Vilniaus pavasaris" Goethe’s instituto kvietimu svečiavosi garsi vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta. Balandžio 24 d. Margarethe von Trotta kino bare "Barbacan" susitiko ir kalbėjosi su žiūrovais. Pokalbį vedė Gražina Arlickaitė, vertė Jūratė Pieslytė. Skaitytojams pateikiame pokalbio fragmentus.

Gimiau Berlyne, tačiau neturėjau pilietybės. Mano motina neturėjo pilietybės. Ji gimė Maskvoje, turtingoje aristokratiškoje šeimoje. Po 1918-ųjų revoliucijos ji pabėgo į Vokietiją. Aš iki pirmosios savo santuokos neturėjau pilietybės, tačiau augau vokiečių kultūroje, kalbėjau vokiečių kalba, ir tai veikė mano gyvenimą. Pilietybės neturėjimas man visuomet reiškė tėvynės neturėjimą. O jei neturi tėvynės, gali gyventi visur.

Iš motinos paveldėjau kilmingos šeimos pavardę von Trotta. Mano šeima dar buvo vadinama Traidenais. Ji yra kilusi iš Baltijos kraštų. Jums šis faktas nelabai patiks, bet protėviai į šiuos kraštus atėjo su Kryžiuočių ordinu. Jie turbūt paveikė ir mano charakterį, nes aš visą laiką turėjau priešintis autoritarizmui. Apie 800-uosius po Kristaus gimimo ta šeima su Kryžiuočių ordinu keliavo į Jeruzalę, bet ten jiems nelabai sekėsi, tada jie pasuko į Rytus, kur atnešė krikščionybę ir tapo kolonizatoriais. Žinome visi, kokiais žiauriais būdais visa tai atkeliavo. Ir dabar netoli Rygos yra pilis, kuri priklausė tai šeimai. Tai – XII–XIV amžiai. Kai aš buvau Rygos kino festivalio žiuri narė, mane nuvežė į tą pilį. Tačiau tai sena istorija. Mano šeima yra vokiškos kilmės, ji kalbėjo dabar jau išnykusia baltų kalba.

Augau su savo motina. Nors turėjau ir tėvą (jis buvo tapytojas), tačiau jis buvo sukūręs kitą šeimą, o vėliau mirė. Motina – labai savarankiška ir pasitikinti savimi moteris – man buvo pats svarbiausias asmuo gyvenime. Mes gyvenome gana vargingai, tačiau ji visuomet mane paremdavo, visus mano tikslus ir troškimus. Galbūt toks mano mamos auklėjimas lėmė mano charakterį ir apskritai gyvenimą. Jei būčiau augusi tokioje šeimoje, kurioje vyrauja dažnai šeimai būdingas patriarchatas, kur tėvas – viršuje, motina – žemiau, o vaikai turi daryti tai, ką liepia tėvai, nežinau, ar būčiau tapusi tuo, kas esu, ir ar būčiau turėjusi tiek energijos. Studijavau Paryžiuje ir užuot sėdėjusi paskaitose laiką leidau Paryžiaus sinematekoje. Tai buvo 7-ojo dešimtmečio pradžia, klestėjo Naujoji banga. Tarp studentų buvo labai daug žmonių, kurie domėjosi kinu ir net patys bandė kurti filmus. Aš su jais susibičiuliavau, su tais tikrais kino fanais. Mano tikruoju universitetu tapo kinas. Pirmasis filmas, kuris mane sukrėtė, net šokiravo, buvo Ingmaro Bergmano "Septintasis antspaudas". Žiūrėjau visus Naujosios bangos filmus, bet labiausiai žavėjausi Ingmaru Bergmanu ir Alfredu Hitchcocku. Žiūrėdama jų filmus supratau, kad tai yra tai, ką aš norėčiau daryti savo gyvenime, kad būtent tokius filmus aš norėčiau kurti. Septintojo dešimtmečio pradžioje naujasis Vokietijos kinas dar neegzistavo. Buvo sunku įsivaizduoti, kad galima pradėti kurti šioje srityje, o būnant moterimi tai apskritai atrodė neįmanoma. Mano bičiuliai studentai, kuriuos jau minėjau, kūrė filmus. Viename filme, kurį jie ketino kurti, turėjau vadinti ir aš. Kad visiškai neatrodyčiau kvailai prieš kamerą, nusprendžiau pasimokyti vaidybos. Tačiau jie negavo finansavimo, ir man tada neteko vaidinti. Grįžau į Vokietiją. Tačiau tos vaidybos pamokos man taip patiko, kad aš jas tęsiau studijuodama Vokietijoje. Susiklosčius aplinkybėms, mane pakvietė vaidinti į teatrą. Teatre vaidinau žinodama, kad noriu tapti kino režisiere. Kai 1965-aisiais gimė naujasis Vokietijos kinas – pasirodė Volkerio Schlöndorffo "Auklėtinio Terleso sumaištys" ("Der junge Törless") ir Alexandro Kluge’s "Atsisveikinimas su praeitimi" ("Abschied von gestern"), – užsigeidžiau vaidinti jų filmuose. Patekusi į tą aplinką, sutikau Volkerį Schlöndorffą, už jo ištekėjau, nepagalvokit, ne todėl, kad norėjau tapti režisiere. Tai buvo meilė. Mes kartu dirbome, kartu rašėme scenarijus. Viskas vyko pamažu. 1969-aisiais susipažinome, o pirmąjį savo filmą sukūriau 1977-aisiais. Prieš tai dirbau Volkerio Schlöndorffo asistente ir daug ko iš jo išmokau. Kai pati pradėjau kurti filmus, jau nebevaidinau, išskyrus vaidmenį Krzysztofo Zanussi filme "Mėlynbarzdis" ("Blaubart"). Mano tikslas buvo tapti režisiere, todėl man aktorės darbas nebebuvo įdomus. Kita vertus, būdamas režisieriumi vis tiek vaidini visus filmo vaidmenis, bet tik kitoje kameros pusėje. Tai labai varginantis darbas.

iliustracija
"Rožių gatvė"

Vaidindama Rainerio Wernerio Fassbinderio filmuose labai daug ko iš jo išmokau. Jis dirbo labai greitai, tiksliai žinojo, ko nori, be to, dirbo labai taupiai. Jis dirbo visiškai priešingai amerikietiškajam metodui, jie pradeda labai iš toli ir pamažu artėja prie to, kas svarbiausia. Amerikiečiams pagrindinis darbas vyksta montuojant, kai atsirenkamos reikalingos scenos. Raineris Werneris Fassbinderis tiksliai žinojo, kaip viską filmuos, tiek stambius, tiek bendrus planus. Jis filmavo taip, kad reikėtų kuo mažiau montuoti. Todėl jis dirbo labai greitai ir sugebėdavo sukurti keturis filmus per metus. Man, kaip pradedančiajai režisierei, buvo labai svarbu išmokti dirbti taupiai, kad sunaudočiau kuo mažiau kino juostos, kad galima būtų sukurti filmą kuo mažesnėmis lėšomis. Pavyzdžiui, vidutiniškam amerikietiškam filmui (nekalbu apie tokius filmus kaip Martino Scorsese’s) sunaudojama 200 tūkstančių metrų kino juostos, o aš savo "Švininį laiką" sukūriau turėdama 20 tūkstančių. Tai buvo didelis skirtumas – tiek laiko, tiek pinigų. Tada daug kas Vokietijoje norėjo kurti filmus. Ir jei sunaudodavai per daug kino juostos, jos paprasčiausiai nelikdavo kitiems. Toks darbo principas buvo tiesiog ideologija.

Kita ypatinga Rainerio Wernerio Fassbinderio savybė buvo ta, kad jis tiesiog telepatiškai dirbo su aktoriais. Jis niekada jiems tiksliai neaiškindavo jų vaidmens, neanalizuodavo, tik pasakydavo, kad reikės nueiti nuo ten iki ten ar pan. Man atrodė, kad visa tai vyksta telepatiškai – iš vidaus į vidų. Niekad tiksliai negalėjai žinoti, ko jis nori.

Pradėjau kurti filmus kaip autorinio kino režisierė. O autorinis kinas reiškia, kad pats savo filmams rašai scenarijus, pats režisuoji. Tokia buvo Naujosios bangos ir naujojo Vokietijos kino koncepcija. Savo pirmųjų filmų scenarijus rašiau pati, nes tai buvo Naujosios bangos laikai, daug režisierių scenarijus rašė patys, tai darė ir Ingmaras Bergmanas. Visada maniau, kad filmas – labai asmeniška išraiškos priemonė, nes rašant scenarijų daug dalykų į jį patenka iš pasąmonės. Sukūręs filmą sužinai apie save tai, ko prieš tai nežinojai. Todėl pasakyčiau, kad "Seserys, arba Laimės pusiausvyra", kuris buvo rodomas ir Vilniuje, yra pats asmeniškiausias mano filmas. Vėliau aš atitrūkau nuo tokios koncepcijos. Dabar tik kartais rašau savo filmų scenarijus ir nemanau, kad tai turiu būtinai daryti pati, nes tai yra galimybė išreikšti save. Po filmo "Rosa Luxemburg" italų prodiuseris pasiūlė kurti filmą Italijoje pagal Antono Čechovo "Tris seseris". Pasakiau jam, kad manęs nedomina teatro pjesės ekranizacija, kad man būtų įdomiau į tas tris seseris pasižiūrėti iš šių dienų perspektyvos, t. y., kur jos gyventų, kaip jos gyventų, kas joms nutiktų dabar ir pan. Mokėjau italų kalbą, bet ne taip gerai, kad galėčiau rašyti scenarijų, ir paprašiau, kad scenarijų man parašytų garsi italų rašytoja Dacia Maraini. Tai buvo ir mano darbo su kitu scenaristu pradžia, ir kartu – italų kalbos pamokos. Po to sekė kitas mano Italijoje kurtas filmas, aš buvau tik režisierė. Taip atsivėrė kelias į profesionalų režisierės darbą.

Mano kūryboje yra nusistovėjęs tam tikras ritmas: arba kuriu filmus, kurie orientuoti į išorinį pasaulį, istoriją, politinius dalykus, arba atsisuku į žmogaus vidų ir kuriu psichologinius filmus apie procesus, vykstančius žmogaus viduje. Šis ritmas yra tarsi kvėpavimas – iškvepiu, įkvepiu. Tačiau taip susiklostė, kad tie filmai, kuriais aš žvelgiau į išorinį pasaulį, į istoriją tapo garsesni ir todėl mane dažnai bando įsprausti į politinio, istorinio kino rėmus. Man tai nelabai patinka. Bet ir politiniuose, istoriniuose filmuose man svarbiausia yra žmogus, kuris gyvena konkrečiu politiniu laiku ir kuris, žinoma, yra nekaltas, kad gimė būtent tada.

iliustracija
"Seserys, arba Laimės pusiausvyra"

Man svarbu, kaip jis elgiasi, kaip aplinka veikia jo gyvenimą. Esu sukūrusi keturių dalių televizijos filmą pagal Uwe’s Johnsono knygą "Metų dienos" ("Jahrestage"). Pagrindinės šio filmo herojės Gesinės gimimo data yra 1933.03.03. Jeigu būtų galima pasirinkti savo gimimo datą, tikrai niekas nenorėtų gimti Vokietijoje 1933-aisiais. Labai svarbu, kaip susiklosto tokio žmogaus, kuris gal nenori gyventi tuo laiku, toje šalyje, gyvenimas, kas jį verčia elgtis vienaip ar kitaip, ar jis tampa maištininku, ar susitaiko su tokiu gyvenimu. Mano filmų herojės moterys yra maištininkės, kurios lengvai nesusitaiko su likimu ir nenusileidžia, nesvarbu, ar tai būtų politiniai, istoriniai dalykai, ar asmeninis gyvenimas.

Kai pradėjau, nebuvau pirmoji Vokietijoje filmus kurianti moteris. Buvo moterų režisierių, kūrusių dokumentinius filmus. Ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulyje buvo daugiau moterų režisierių, pavyzdžiui, Barbara Loden, kuri sukūrė filmą "Wanda". Tuomet aš galvojau, kad štai yra moteris, šalia kurios buvo Elia Kazanas ir tiek daug stiprių vyrų, o jai pavyko sukurti filmą. Volkeris Schlöndorffas taip pat buvo žvaigždė, stipri figūra, Leni Riefenstahl – irgi, tačiau mūsų karta bijojo tų politinių asociacijų su Leni Riefenstahl. Ją labiau pripažino užsienyje. Vokietijoje ji nebuvo taip vertinama būtent dėl tų politinių aplinkybių. Prisimenu, kai už filmą "Švininis laikas" buvau apdovanota Venecijos kino festivalio "Auksiniu liūtu" ir rankoje laikydama prizą nusileidau nuo scenos, pirmasis man užduotas klausimas buvo: "Kaip jūs jaučiatės būdama pirmoji Venecijoje apdovanota režisierė po Leni Riefenstahl?" Mane šis klausimas apstulbino, nes šis mano filmas kaip tik buvo nukreiptas prieš nacionalsocializmą, politiškai aš atstovavau visiškai kitokiai pozicijai negu Leni Riefenstahl. Tačiau, žinoma, režisierė ji buvo labai gera.

Kai pirmą kartą atėjau į televiziją su pasiūlymu kurti filmą (tada televizijos kanalai finansuodavo filmų kūrimą), man pasakė: "Viskas puiku, jūs rašote scenarijus, vaidinate, o jūsų vyras režisuoja filmus, tai ir toliau taip dirbkite". Bet aš norėjau tapti režisiere. Man pasisekė, WDR kanalas sutiko finansuoti mano filmą, nes jie pastebėjo, kad filme, kurį kūrėme kartu su Volkeriu Schlöndorffu, buvo labai daug manęs. Mano vyras, pasirodo, man nežinant, televizijoje buvo pasakęs: "Tegu ji daro tą filmą, jeigu jai nepavyks, aš pabaigsiu". Žinoma, jis to man nesakė, jeigu būtų pasakęs, būčiau jį pasmaugusi, nes labai troškau kurti savarankiškai. Kita vertus, jis buvo labai nusivylęs, kad aš tą filmą sugebėjau sukurti be jo pagalbos. Viena vertus, jis man padėjo, kita vertus – prarado savo asistentę. O kai kūriau antrąjį savo filmą, jis man sakė: "Na užteks, tai – tik hobis, grįžk į normalų ritmą, dirbkim kartu." Tik tuomet, kai sukūriau trečiąjį filmą, kuris ir buvo apdovanotas Venecijoje, supratau, ko aš noriu, kad noriu būtent kurti filmus. Ir šiais laikais moterims režisierėms Vokietijoje nėra labai lengva, reikia labai tvirtai ginti savo poziciją, kad filmas nebūtų vertinamas kaip antrarūšis. Taip yra visame pasaulyje.

Tai, kad pagrindinės mano filmų herojės yra moterys, nėra kokia nors sąmoninga programa. Greičiau tai – mano likimas. Moteris aš tiesiog geriau pažįstu, o vyrams juk negaliu įlįsti į galvą ir pažiūrėti, kas joje vyksta. Nors yra ir filmų, kuriuose pagrindinius vaidmenis vaidina vyrai. Vokiečių rašytojas Thomas Braschas (jis nesenai mirė) man yra pasakęs, kad aš tik tuomet tapsiu garsi ir gera režisierė, kai sukursiu filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį kurs vyras. Vyrai juk irgi kuria filmus apie vyrus. Kai tik pradėjau kurti, manęs nuolat klausdavo, kodėl aš kuriu filmus apie moteris. Atsakydavau kitu klausimu: "Ar jūs kada nors esate klausę Wimo Wenderso, kodėl jis, pavyzdžiui, kuria filmus, kurių pagrindiniai herojai yra vyrai?" Atsakymas būdavo neigiamas, tad aš atsakydavau, kad ir manęs jie neturi teisės to klausti.

Visad kovojau už tai, kad moterys turėtų lygias teises su vyrais, bet to dar nepavyko pasiekti, net ir šiomis dienomis.

Parengė Irma Šimanskytė