Monstras, kuris yra manyje

Priešingai nei griaustinis, pirmiausia mus pasiekia garsas apie filmą, o tik paskui – "šviesa", t.y. vaizdas. Trumpi blyksniai žybteli iš televizoriaus ekrano kaip masalas – pavyzdžiui, idealių formų gražuolei manekenei Charlize Theron įteikiamas "Oskaras" už geriausią moters vaidmenį filme "Monstras" ("Monster", rež. Patty Jenkins, JAV, Vokietija, 2003). Trumpuose epizoduose matome neatpažįstamai pasikeitusią aktorę – dramblotą, strazdanotą, kampuotais judesiasias rūkančią suktinę. Laikraščius, žurnalus ir internetą užplūsta aktorės nuotraukos "tikrovėje" ir "Monstre". Kaip burtažodis kartojama "14 kilogramų", kuriuos aktorė priaugo dėl filmo, prisimenamas Robertas de Niro, siaubingai išstorėjęs specialiai filmui "Įsiutęs bulius". Nemačius filmo tokios kalbos skamba įtartinai – tarsi svarbiausia kine būtų kuo labiau save subjauroti, iškimšti stereotipinį blondinės įvaizdį taukais ir tapti grubia savo karikatūra (kaip "valstietė" Renée Zellweger "Šaltajame kalne"). Ar be klaikaus nosies protezo Nicole Kidman būtų gavusi "Oskarą"?

Tikiuosi, būtų (nors jokie apdovanojimai nėra svarbiausias filmo vertės kriterijus). Esu tikras, kad Kidman suvaidinta Virginia Woolf ir be prilipdytos nosies neprarastų subtiliai perteikto dramatizmo. Tačiau protezas atliko savo darbą – privertė klausytis, o ne grožėtis dailiu Kidman veideliu. Žinoma, galima vaidmenį kurti ir sąlygiškai, išlaikant brechtiškąją distanciją personažo ir auditorijos atžvilgiu ("Dogvilis"). Tada filmo poveikis labai priklauso nuo to, ar priimi režisieriaus žaidimo taisykles. Blogiausia, kai aktorius įstringa neapsisprendimo pusiaukelėje (tokia nei pakarta, nei paleista Gwyneth Paltrow "Įsimylėjusiame Šekspyre", ypač persirengusi "vyru"). "Monstro" herojė – ne tokia. Ji ne šiaip sau užsimeta nudrengtą prostitutės kūną kaip suplyšusį lietpaltį. Ji suauga su juo, kūno kalba pasakydama daugiau nei žodžiais. Tokį stulbinantį persikūnijimą galima lyginti nebent su Hilary Swank transformacija filme "Vaikinai neverkia".

Žiūrėdamas filmą nė sekundės nesuabejoji, kad Charlize Theron visą gyvenimą praleido šalikelėje, pigiai parsidavinėdama pravažiuojantiems vyriškiams. Filmas pastatytas pagal tikrą Aileen Wuornos istoriją – prie greitkelio uždarbiaujanti prostitutė nužudė šešis vyrus. 2002 m., po 12 metų kalėjimo, jai suleista mirtina nuodų dozė. Tačiau jei manote, kad tai siaubo filmas su pykčiu pritvinkusia demone, kuriai žudymas teikia malonumą, labai klystate. Debiutuojanti režisierė Patty Jenkins nebando nei išteisinti, nei pasmerkti filmo herojės – veikiau atskleisti, kaip prievarta ir agresija pažadina žmoguje tūnantį monstrą. Tai visai nereiškia, kad filmas didaktiškas ar perdėm moralizuojantis (nors ne vienam pakelės malonumų mėgėjui tikrai sugadins "apetitą"). Jei ieškote pikantiškų vaizdų – geriau neikite į šį filmą. Nes ši žiauri studija kėsinasi ne į instinktus, o į pačią sielą. "Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žiūri į tave" (Friedrich Nietzsche).

Filmo pradžioje Charlize Theron herojė neprimena pabaisos – veikiau nunešiotą "tašę", vertinančią save dar blogiau. Kartais ji tampa panaši į sužeistą žvėrį – ir visa oda jauti, kad jos skausmas įkalintas kūne jau daug metų, kai dar vaiką ją prievartaudavo tėvo draugas. Ji nieko nemyli ir nėra mylima – trylikos metų atsidūrusi gatvėje, ji seksą supranta tik kaip nemalonų uždarbį. Visa tai sužinome ne iš karto. Matome tik viskuo nusivylusią grubią stačiokę, užsukusią į pakelės barą pragerti paskutinių penkių dolerių. Ji mintyse derasi su Dievu – jei jos sumautame gyvenime dabar niekas nepasikeis, ji nusišaus. Prie jos prisėda jauna simpatiška mergina Selbi (Christina Ricci), bet Eilyn atstumia "sumautą lesbę", nes ji "ne tokia". Tačiau paskui jos pradeda kalbėtis. Prabudęs anksčiau niekada nepatirtas jausmas toks galingas, kad Eilyn pasiryžta viskam. Romantiškas svajones sužlugdo žiauri realybė – gindamasi nuo ją sumušusio ir nužudyti ketinusio "kliento" Eilyn jį nušauna.

Charlize Theron veikėja yra pabaisa. Įsimylėjusi pabaisa – bet tai nieko nekeičia. Dėl to nepradedi manyti, kad tikslas pateisina priemones. Tačiau kažkuriuo momentu nustoji viską sverti teisingumo svarstyklėmis ir patiki ta grubiai prie gyvenimo nederančia moteriške. Nepateisini, bet ir negali jos smerkti – tarsi Charlize Theron ne tik pati persikūnytų, bet ir visus sugrūstų į pabaisos kailį. Yra keletas epizodų, kai pajunti net savotišką su gailesčiu sumišusią pagarbą – kai atėjusi su drauge į atrakcionų parką Eilyn paliekama viena arba kai ji su paauglės naivumu bando ieškoti padoraus darbo. Gal kiek per dažnai pasitikima užkadriniu Theron balsu, dėliojančiu negrabias mintis. Kita vertus, mintys, veiksmai ir kampuota plastika veikia taip organiškai ir įtikinamai, kad kartais pasijunti lyg stebėtum slapta kamera nufilmuotus realius žmones.

Atrodo, kam žiūrėti tokį filmą – juk iš anksto žinai, kas bus, rodoma istorija nuklota lavonais ir neturi laimingos pabaigos. Tačiau režisierė sugeba kartais kone dokumentinį pasakojimą paversti dvasios išbandymo ar apvalymo pratybomis. "Monstrą" išgyveni ne tik įsijausdamas į vyksmą, jį išgyveni ir tiesiogiai – ištveri ir lieki gyvas. Ir tas savo gyvumo pojūtis kažkoks įkvepiantis – lyg netikėtai išsilaisvinus iš elektros kėdės. Tikrai pavasariškas jausmas.

Simonas Ližė