Sąmokslas prieš save

"Talentingasis ponas Riplis"

JAV beveik kiekvienas pilietis turi savo psichoanalitiką. Haroldo Ramiso filmo "Sutrikęs gangsteris" (LNK, 4 d. 20.15) herojus, Niujorko mafijos "bosas" (Robert De Niro ), taip pat užsigeidė jį turėti. Kur tai matyta, kad tikras gangsteris susijaudina ir verkia net žiūrėdamas televizijos reklamas. Jausmai trukdo jam vykdyti savo pareigas: kaip taikliai šaudyti į priešus, kai akys pilnos ašarų? Žodžiu, depresija.

Gangsteris randa gerą specialistą (Billy Cristal), tokio linkėčiau ir mūsų Prezidentui, kuriam taip pat akivaizdžiai reikia pagalbos. Tiesa, šį trečiadienį, kai televizijų žinios rodė į Zoknius paskraidyti išvykusį Prezidentą, pagalvojau, kad, matyt, jis taip pat kažką turi. Lėktuvai man priminė vieną smagiausių "Sutrikusio gangsterio" scenų, kurioje pristatomas rezultatyvus kovos su depresija būdas – šaudymas į pagalves.

Man jau niekas nebepadeda, nors į pagalves nešaudau ir dar neskraidau. Vos įsijungęs televizorių, pajuntu kažką panašaus į klaustrofobijos priepuolį: tie patys veidai, tie patys žodžiai, argumentai, net Lietuvos gražuolės tokios pat lėkštos ir patriotiškos. Paprasčiausiai žiūrint į ekraną ima stigti gryno oro. Toks įspūdis, kad gyvename jau penkis mėnesius vykstančiame realybės šou, bet iš žaidimo dar neiškrito nė vienas dalyvis.

Įsijungiu internetą, o ten visi kalba ir rašo apie Melo Gibsono "Kristaus kančią". Kadangi patekau į platintojų specialiai dvasininkams ir kritikams surengtą filmo peržiūrą, galiu iš anksto perspėti: visi tie vaizdžiai aprašinėjami baisumai – tik puikus rinkodaros ir reklamos triukas, o tai, kad šalia sėdėjusi kažkokia jautri dama nuo pusės filmo garsiai sriūbavo ir aimanavo, galima laikyti vadinamuoju pavasariniu paaštrėjimu. Taigi geriau eikite pas psichoanalitikus, o ne žiūrėti Gibsono sukurtos Kristaus kančių reklamos.Gal Gibsonas ir geras krikščionis, bet kaip režisierius tikrai nieko vertas. Beje, tuo galite ramiai įsitikinti pasižiūrėję ankstesnį, taip pat smarkiai išreklamuotą, "oskaruotą" ir pergirtą jo filmą "Narsioji širdis" (TV3, 3 d. 21.05). Ten Gibsonas ne tik režisuoja, bet dar ir vaidina nacionalinį škotų didvyrį. Vaidina taip, kad net visai neįdomu, kas slepiasi po jo sijonėliu (tikrai ne aštriadantis lietuvis su beisbolo lazda). Beje, ir šiame filme Gibsonas skelbiasi norėjęs parodyti realistiškai nufilmuotus žiaurumus: "Norėjau parodyti mūšį taip, kaip kinas niekad to anksčiau nebuvo daręs. Norėjau, kad žiūrovas patirtų įspūdį, jog atsidūrė pačiame sumaišties centre". Lietuvaičiai, iš Gibsono verta pasimokyti savireklamos, ypač jei esate krikščionys ir homofobai.

Tačiau "Narsioji širdis" – ne vienintelis šią savaitę susitikimas su Gibsonu. 1997 m. Richardo Donnerio sukurtoje "Sąmokslo teorijoje" (LNK, 3 d. 22.45) jis vaidina paranojiką Niujorko taksistą. Taksistas visur įžvelgia sąmokslą, o jo namai primena tvirtovę. Gibsonas abejojo, ar imtis šio, visiškai jo ekraniniam įvaizdžiui prieštaraujančio, vaidmens, tačiau, matyt, viską lėmė honoraras – 20 milijonų dolerių. Gibsono partnerė yra mano labai mėgstama Julia Roberts (manau, kad šito net nereikia priminti), tik, regis, ji šiame filme nuobodžiauja nuo pirmo iki paskutinio kadro. Tačiau bent jau vienas epizodas tikrai vertas susižavėjimo: vidury baltos dienos visai netikėtai didmiesčio aikštėje pasirodandis tylių juodų sraigtasparnių desantas. Amerikietiška "Strekoza"?

"Sąmokslo teorijos" herojaus gyvenimo devizas skamba maždaug taip: "Būti normaliu, gerti "Coca-cola", valgyti Kentukio viščiukus – tai regzti sąmokslą prieš save". Sutinku. Toks pat sąmokslas prieš save man visada atrodė ir sportas. Šią mano teoriją, manau, patvirtina 1999 m. Rono Sheltono filmas "Smūgis į paširdžius" (LTV, 2 d. 22 val.). Jo herojai – du draugai nevykėliai boksininkai – gauna puikią progą išgarsėti, tačiau jie turi ringe kautis vienas prieš kitą. Iš pradžių jie apie tai negalvoja: sėda į elegantišką verslininkės Greis mašiną ir vykstą į Las Vegasą, kur turės pakeisti garsenybes. Tuos ponus sieja ne tik nesėkmės, bet ir energinga bei išmintinga Greis (Lolita Davidovich) – buvusi vieno ir esama kito meilužė. Pagrindinius personažus suvaidino dvi žvaigždės – Woody Harrelsonas ir Antonio Banderasas. Jie, regis, mėgaujasi galėdami vaidinti tiesiog nevykėlius, kurių vienas žavisi seksualiomis moterimis ir… Jėzumi, o kitas laisvai kalba angliškai su dar laisvesniu ispanišku akcentu.

Beje, speciali šio filmo atrakcija yra pramogų verslo atstovai, kelioms sekundėms pasirodantys tarp Las Vegaso publikos. Gerai įsižiūrėjęs gali pamatyti Keviną Costnerį, Rodą Stewartą, Tony Curtisą, Jamesą Woodsą.

Depresija visada užduoda klausimą: kas esi iš tikrųjų? Mįslingiausią atsakymą į šį klausimą pateikia vienas įdomiausių šios savaitės filmų – LTV (4 d. 21 val.) rodomas Anthony Minghellos "Talentingasis ponas Riplis" (nesuprantu, kodėl LTV vertėjai nuolat keičia oficialiai kino teatruose rodytų filmų pavadinimus). Atsakymas: kol esi savimi – esi niekas. Norėdamas būti kažkuo, turi paimti svetimą gyvenimą. Tegu ir prievarta.

Filmas sukurtas pagal puikios detektyvų meistrės Patricios Highsmith (ji – viena Franēois Ozono "Baseino" herojės prototipų) romaną, kuris jau kartą buvo ekranizuotas René Clement’o, Riplį tada vaidino Alainas Delonas. Vis dėlto Clement’o filme dominavo intriga: bus ar nebus demaskuotas talentingas apgavikas. Minghellai rūpi šis tas daugiau. Viename interviu režisierius aiškino taip: "Manau, kad beveik kiekvienas iš mūsų yra kažkiek nusivylęs savimi. Jautiesi taip, tarsi tam tikra prasme būtumei atsidūręs ties galimybių riba ir gailiesi, kad netapai kuo nors kitu."

"Talentingasis ponas Riplis" – tai savotiškas filmas-kelionė. Kartu su meistriškai ir brandžiai Matto Damono suvaidintu Tomu Ripliu keliaujame iš Amerikos į Europą, vėliau – po Italiją, galiausiai ir vėl atsiduriame laive. Įvairūs tos kelionės etapai – tai ir Tomo bandymai tapti kitu, perimti svetimą gyvenimą. Diko Grinlifo tėvas pasiūlė Ripliui nemenką sumą, kad šis parvežtų sūnelį pleibojų atgal į Ameriką, tačiau Riplis pats nusprendžia tapti Diku. Jis kruopščiai stengiasi įsismelkti į visai jam svetimą, bet kerinčią Diko (Jude’as Law neseniai suvaidino naujausiame Minghellos filme "Šaltasis kalnas") tikrovę, tyrinėja jo įpročius, gilinasi į jo paslaptis, meilę, tai, kas slypi už savimi patenkinto visų numylėtinio išvaizdos.

Minghella meistriškai kuria dviprasmiškumo atmosferą, tuo tarsi sekdamas didžiojo Alfredo Hitchcocko pėdsakais, juolab kad ir veiksmą jis nukelia į "džiazuojantį" 6-ąjį dešimtmetį, kai meistras sukūrė bene geriausius ir dviprasmiškiausius savo filmus. Tomas žudo, bet yra simpatingas. Jis atrodo paprastas ir aiškus, o kartu turintis paslaptį, kurios negalima suvokti. Ta paslaptis nuolat slypi Riplio – Damono žvilgsnyje. Todėl visai nelengva atsakyti į klausimą: "Kas yra Riplis?"

Jūsų – Jonas Ūbis