Gyventi skauda

Tokijuje, prabangiame "Hyatt" viešbutyje, atsitiktinai susitinka du amerikiečiai – kadaise ryški kovinio filmo žvaigždė Bobas Harisas (Bill Murray) ir jaunutė filosofė Šarlotė (Scarlett Johansson). Penkiasdešimtmetis Bobas vis dar maudosi savo šlovės spinduliuose, todėl Tokijuje už dviejų milijonų honorarą filmuojasi vietos viskio reklamoje (beje, kadaise šio viskio reklamą iš tikrųjų kūrė režisierės tėvas Francis Fordas Coppola ir didysis Akira Kurosawa). Šarlotė lydi savo vyrą – fotografą darboholiką (Giovanni Ribisi), atvykusį fotografuoti kažkokių japoniškų roko grupių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Šarlotė tiesiog nuobodžiauja. Tačiau iš tikrųjų ji išgyvena krizę ir abejoja viskuo – savo santuoka, meile, pašaukimu, gyvenimo prasme. Atrodytų, kad Bobui panašios abejonės – jau praeitas etapas, ir panašius klausimus jis jau tiesiog įprato malšinti gero viskio doze. Jis – laimingas tėvas ir vyras. Bobo žmona nepaliaujamai bombarduoja jį greitojo pašto siuntomis ir faksais, liepdama išsirinkti naujos grindų dangos atspalvį. Nors jo karjera artėja į pabaigą, jis sugeba išnaudoti paskutinius jos privalumus. Tačiau kas veja Bobą klaidžioti po naktinį Tokiją ar nuo nemigos gelbėtis prabangiame viešbučio baseine? Tas tarp žodžių ir vaizdų slypintis nerimas, vienatvė, neišsipildymo nuojauta ir suveda abu filmo herojus.

Sofija Coppola gimė 1971-aisiais, o <>b"Pasiklydę vertime" ("Lost in Traslation", JAV, 2003) – jos antrasis filmas (pirmasis buvo "Savižudės merginos"). Tačiau jauna režisierė stebina ir brandumu, ir aukščiausio lygio meistriškumu. "Pasiklydę vertime" iš šių dienų kino srauto išsiskiria viskuo – subtiliai pasakojama istorija, kuri iki pat paskutinių kadrų liks dviprasmiška, nes taip ir neišgirsime žodžių, kuriuos atsisveikindamas Bobas pašnibžda į ausį Šarlotei. Ir sudėtingu personažų piešiniu, nes viskas, ką jie turi svarbiausia, pasakoma ne žodžiais, o nuotaikomis, žvilgsniais, atmosfera, prisilietimais.

Filmo herojai – labai natūralūs, organiški, ir tai, be abejo, puikių aktorių nuopelnas. Šarlotė, kaip, beje, ir jos erotizmas, atsiskleidžia tarsi sulėtintai, nes tai, kas glūdi jos viduje, nenusakoma tais žodžiais, kuriuos visi įprato girdėti iš jaunų moterų lūpų. Panašiai sklaidosi ir pirmasis įspūdis, kurį palieka Bobas, juk neatsitiktinai apimta jaunatviškos ironijos Šarlotė jam mesteli frazę apie vidutinio amžiaus krizę. Tiesiog jis jau žino, kad gyventi skauda ir kad niekad nebus lengviau, nes prie to skausmo priprasti neįmanoma. Todėl man svarbiausia ir pasirodė scena, kai į Šarlotės klausimą, ar paskui bus lengviau, jis atsako neigiamai. Nebus, ir gyvenimo išmintis, matyt, yra tas susitaikymas su skausmu.

Filmas išsiskiria ir keista meilės istorija, kuri nė akimirkai nesubanalėja, nors sunku suabejoti, jog tai, kas per kelias dienas gimė tarp Bobo ir Šarlotės, iš tikrųjų yra meilė. Tai suvokia ir abu filmo personažai, bet jie nenori ar bijo peržengti tą ribą, kai per akimirksnį viskas, kas tarp jų įvyko, gali virsti tiesiog neįpareigojančiu meilės nuotykiu. Sofia Coppola pasitiki žiūrovais, todėl nemato reikalo dėlioti visų taškų ant i. Tačiau būtent tai, kas lieka tarp žodžių, tarp personažų, tarp galimų siužeto vingių, ir yra svarbiausias filmo privalumas. Kad galėjo būti kitaip, įrodo pats satyriškiausias filmo personažas – viešbutyje sutikta Šarlotės vyro pažįstama – jauna amerikiečių žvaigždutė Kelė (Anna Faris), kuri nuolatos tauškia banalybes ir turi savo nuomonę apie viską – anoreksiją, budizmą, Rytų kultūrą. Tos banalybės – kasdienė masinės kultūros duona, kuria mus maitina žiniasklaida ir kinas. Su Kele į filmą ateina ir kita svarbi tema, neatsiejama nuo trečio pagrindinio filmo herojaus – Tokijo.

Galima sakyti, kad "Pasiklydę vertime" – filmas ne tik apie dramatišką dviejų visiškai skirtingų žmonių suartėjimą, bet ir pasakojimas apie dviejų civilizacijų susidūrimą. Esame pratę Rytuose, jų filosofijoje ir kultūroje įžvelgti panacėją nuo Vakarų pasaulio žmonių sudaiktėjimo, vartojimo aistros, nenormalaus gyvenimo ritmo ir panašių dalykų. Tačiau Coppola ir čia pateikia akibrokštą: naktinis Tokijas, po kurį blaškosi abu herojai, iškyla filme kaip savotiškas mutantas, dirbtinis miestas, kuris slegia ne tik savo klaustrofobišku namų, žmonių ir reklamų susigrūdimu, bet ir geometrine progresija didėjančiu dirbtinumu ir pasitenkinimo savimi idiotizmu. Karaokės klubai ir kavinės dar labiau paryškina tą dirbtinumą, tikrovės, realaus gyvenimo imitaciją, kurios sklidinas miesto gyvenimas. Ypač ironiškai režisierė rodo japonų susižavėjimą amerikiečių populiariąja kultūra ir jos stabais, prie kurių, matyt, priskiriamas ir Bobas. Epizodas, kai Bobas dalyvauja vietos televizijos garsenybės šou, akivaizdžiai orientuotame į globalinės subkultūros idiotus, deja, tik labiau pagilino nuojautą, kad mūsų televizijos produktų kokybė jau taip pat priartėjo prie paskutinės ribos.

Tačiau Šarlotei ir Bobui tai negręsia. Jie žino ar bent nujaučia gyvenimo kainą ir nenori išmainyti savo skausmo į menkus džiaugsmus. Tai supranta ir režisierė, nusprendusi nepasiduoti visuotinio supaprastinimo madai. Atsidūręs svetimoje vietoje, dažnai nevalingai pradedi į save žiūrėti iš tam tikro atstumo. Režisierė "Pasiklydusiais vertime" priverčia tą situaciją išgyventi kiekvieną. Todėl filmas žeidžia, bet – bijau to žodžio – ir sukelia tikrą katarsį. Bent jau aš kine jį patiriu vis rečiau. Todėl galiu nė kiek nesidrovėdama ir neabejodama pasakyti: "Pasiklydę vertime" – nuostabus filmas. Jo nepamatę, gal prarasite ir dalelę savęs.