Vyro kūnas

Snieguolė Michelkevičiūtė. Iš ciklo "Moteris apie vyrus"

Vyrai vyrai vyrai… Daugybė apnuogintų vyrų piešiniuose, fotografijose, eskizuose… Tokį netradicinį trejų metų gimtadienį vyro kūno atvaizdo apsupta kovo 17-ąją atšventė "Stiklo karoliukų" meno galerija Užupyje.

Patys kūrėjai bei parodos organizatoriai lyg maištaujantys paaugliai valiūkiškai džiaugėsi sukeltu sąjūdžiu bei susidomėjimu ekspozicija. Žinoma, nuogas žmogaus kūnas jau nebesukelia drąstiškų reakcijų, tačiau vyresniosios kartos atstovus vis dar erzina gana brutalus jo viešinimas. O atidaryme tikrai neteko matyti rimtų, panirusių į apmąstymus veidų – lankytojams buvo labai jau smalsu, ką vėl tos nerimstančios sielos pateikė visuomenei.

Ekspozicija lyg visas kelių dešimtmečių spektras atskleidė nedrąsų vyro akto ėjimą šiandienos link. Nuo S. Krasausko, Vl. Vildžiūno, A. Varno ir kitų dailininkų gana santūrių ir realistiškų piešinių iš 6-ojo dešimtmečio iki organiškos šiandienos fotografijos, – atviros, nieko nebeslepiančios ir nebesidrovinčios. Tokia kūryba nebešokiruoja publikos – turbūt revoliucija jau praeity ir apie tai prisiginčyta tiek ir tiek. Tai daugiau byloja apie pokyčius visuomenėje – kaip išsilaisvino pats menininkas ir jį supanti aplinka. Kartu ši paroda – lyg ir pakartotinis socialinis eksperimentas piliečiams: ar jie ims piktintis tuo, kas pateikta, o gal puls rašyti peticijas? Turbūt tai irgi jau istorija, nes Vilniuje ramu… Tai net nebesukelia nesklandumų ar rimtų diskusijų – tolerancijos šalininkų yra daugiau.

Ši paroda iškėlė daug klausimų, ir vienas pagrindinių – o kodėl buvo pasirinktas vyro aktas ir susirūpinta jo reprezentacija? Pasak pačių organizatorių, jiems pabodęs moters akto kultivavimas, tad buvo nuspręsta prisiminti ir vyrus. Kita vertus, tai galima būtų interpretuoti kaip norą įtvirtinti lygias moterų ir vyrų galimybes. Pažvelkime į dailės istoriją – moters kūnas vaizduotas nuo ankstyviausių akmens amžių. Vertintos ir putnios, minkštos rubesiškos, ir sportiškos ar įžūlios Picasso merginos. Vyro nuogybė daugiausia kultivuota antikoje, tačiau tai lėmė visai kitos aplinkybės. Taigi, kaip matome, vyrai užleido šį podiumą moterims, kad turėtų kuo paslapčia vienumoje žavėtis, o pats vyro aktas skintis kelią pradėjo ne taip jau ir seniai. Jam rimtai pagelbėjo fotografija. Tačiau atrodo, kad vyro kūnas asocijuojasi ne su grožiu, bet su bjaurumu. Na, bent jau viskas, kas visuotinai laikoma nepriimtina ir atstumia, perteikiama pasitelkus vyro aktą. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: parodoje pateikta S. Michelkevičiūtės darbų iš ciklo "Moteris apie vyrus", kelios K. Danisevičiaus fotografijos bei dalis E. Butkevičiaus fotociklo "Beprasmybė". S. Michelkevičiūtės moteriai vyras ir jo kūnas – lyg kokia autobiografinė knyga. Jos fotografija – tai monologas apie vyro išgyvenimus, gyvenimišką patirtį, jo palikti ženklai. Menininkė dažniausiai fiksuoja pagyvenusio vyro kūną, nevengia pastebėti senėjimo požymių ar kitų nejaukių fragmentų. Pradėjusi šį savo kūrybos etapą nuo nekaltų mėginimų prieš daugiau nei du dešimtmečius, ji atrado sau pačiai įdomias vyro bei aplinkos sąsajas. S. Michelkevičiūtė savo fotografijoje paryškina šviesos ir šešėlių kontrastą, rankomis liečiamus ar kūnu pridengiamus kasdienius daiktus. Gamtos šiame autorės cikle beveik nėra – ją reiškia nuogas kūnas. Fotografė pageidauja, kad jos herojai imituotų kūno judesius, kurie visuomenėje suprantami kaip agresijos forma – juk vyras siejamas su jėga. Šiaip dažnas fotografinis etiudas perteikia tragizmą ir bejėgiškumą. Ypač svarbų vaidmenį šioje fotografijoje vaidina detalės – jos tarsi raktas atskleidžia herojaus būsenas – liūdesį, nusivylimą, troškimą, bejėgiškumą.

K. Danisevičiaus fotografijos kalba apie vyro kūno žalojimą ir žalojimąsi – randai, įvairiausios tatuiruotės. Parodą pristačiusio kritiko S. Valiulio teigimu, šiandieninė fotografija bando išsiaiškinti kūno fobiją – kodėl taip paniškai bijome įvairiausių sužeidimų, kodėl bjaurimės tokiu natūraliu procesu kaip kūno irimas ar skeptiškai vertiname kūno puošybą auskarais įvairiausiose vietose, tatuiruotes. Kodėl bijome netgi tokio paprasto dalyko kaip kraujas ar gėdimės apsinuoginti. Pats patyręs viešo apsinuoginimo kainą kritikas juokavo, kad po žiemos – savotiško lietuviško ramadano – artėjant pavasariui, visi puls plėštis nuo savęs šiltus daugiasluoksnius drabužius. Ši paroda – paskatinimas nebijoti savo kūno.

Kaip akibrokštą parodoje galite rasti vyro kūną, likusį už kadro. Tai šmaikšti S. Paukščio fotografija – joje šviesiaplaukė moteris kėsinasi nužudyti vyrą, esantį fotografo vietoj. Žinoma, viskas pateikta juoko forma, o situaciją paaiškina pateikta menininko bei parodos organizatorių dialogo santrumpa, kur pastarieji klausia: o kur vyro kūnas? Tada S. Paukštys atsako: kitoje nuotraukos pusėje – moteris jį tuoj nužudys.

Kartu su galerija savo 50-ies metų jubiliejų šventė ir fotomenininkas E. Butkevičius. Jis pateikė savo fotografijų ciklą "Beprasmybė".

Jei toks nenuspėjamas ir žaismingas buvo trečiasis galerijos gimtadienis, kas mūsų laukia ateinančiais metais, kokį naują akibrokštą menininkai pateiks ateity? Telieka jiems palinkėti naujų unikalių idėjų ir kūrybinės sėkmės. Mes juos taip pat stebime pro objektyvą.