Gilūs žaidimai

Katarzyna Kozyra. "Bausmė ir nusikaltimas"

Kovo 26 d. ŠMC startavo naujas projektas – "Emisija 2004". Personalinių parodų ciklas bus skirtas ryškiausiems Lietuvos šiuolaikinio meno atstovams. Vienas iš pirmųjų akcijos dalyvių Gintaras Makarevičius pristatė veiksmo filmą (17 min.) "Vaskiči". Jis įdomiai diskutuoja su Lenkijai atstovaujančios K. Kozyros videoinstaliacija "Nusikaltimas ir bausmė". Kas juos sieja?

Abiejų menininkų bendrą kryptingumą nusakytų "meno su gyvenimu" paradigma, kuri skatina menininkus atsigręžti į socialinę tikrovę ir individo formavimosi būdus. Tuo remdamiesi galime daryti prielaidą, kad menininkams nėra svetima kūrinio, kaip regimojo pasaulio, koncepcija. Be to, tai nėra paviršutiniškai perteikta reakcija, bet naujas, sudėtingos socialinės ir kultūrinės būklės įvertinimas. Ir vis dėlto, į kokią tikrovę kūrėjai atsigręžia ir kuo ji (tikrovė) tapati?

Šių dienų "dramos" – įvykiai Irake, kiekvieną minutę kaustanti terorizmo, prievartos baimė – tampa nesąmoningu akstinu gimti skirtingų šalių menininkų darbams. Mano minimi dailininkai šioms tikrovės dramoms perteikti pasirenka režisuoto žaidimo formą.

Žaidimai. Abiejų autorių darbų siužetai – žaidimas. Kaip žinia, žaisdami mes galime įsitraukti į tokią realybę, kurią susikuriame patys ir kuri neįmanoma kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, Makarevičiaus filmuoti paaugliai vaidina kareivius, kovinių filmų herojus, o Kozyros vyrukai inscenizuoja poligoną.

Režisūra aktuali abiem menininkams, tačiau Makarevičiui retkarčiais pavyksta ją aplenkti. Tai išryškėja, kai žaidėjai, dažnai ginčydamiesi dėl "nušautųjų" skaičiaus, užmiršta kamerą, o kartu ir vaidybą. Kitaip tariant, žaidimas vyksta tol, kol žaidėjai sąmoningai atlieka marionečių vaidmenis.

Ginklai. Ginklai ir šaudymas – karinį žaidimą jungianti sąlyga. Šia prielaida vadovaujasi abu menininkai, naudodamiesi savitu ginklų arsenalu. Nors menininkai šiuo klausimu itin skiriasi (prieš Kozyros "žaisliukus" Makarevičius atrodo nepilnavertis), tačiau, mano nuomone, ne ginklai darbe svarbiausi. Jų paskirtis kūriniuose – tarnauti karui, kaip išskirtiniam simboliui.

Gintaras Makarevičius. "Vaskiči"

Kaukės. Tezę pagrindžiantis teiginys K. Kozyros darbe išreikštas akivaizdžiai. Militaristų veidai pridengiami "peep show" merginų kaukėmis. Primestas "saldžios" moters įvaizdis, autorės manymu, atsveria ir slopina ginklų keliamą įtampą. Tačiau atsižvelgiant į vis populiarėjantį emancipuotos moters įvaizdį, tokia prielaida didelio pasitikėjimo nekelia.

Kokių kaukių idėją plėtoja G. Makarevičius? Tiesa, jų nėra, tačiau, Martyno Heidegerio nuomone, "žmogus, gyvenantis tarp kitų žmonių, kone visada dėvi kokią nors kaukę, be to, jis beveik niekada neegzistuoja kaip jis pats" . Remiantis tuo, galima teigti, kad Makarevičiaus darbe kaukes atstoja pačių paauglių veidai. Čia įdomi ir Sigito Parulskio nuomonė. Jo teigimu, "sunkiausia įsijausti į vidutinio amžiaus žmogaus veidą", kadangi "tokio amžiaus žmogus labai gerai žino ar bent intuityviai jaučia, ką reiškia jo išvaizda, kaip panaudoti savo veidą, kaip praktiškai jį pritaikyti, pasinaudoti jo santykiniu tobulumu (arba lygiai taip pat sąlygišku netobulumu)" .

Gal todėl paaugliams taip lengva įsijausti į skirtingus gyvenimo ar žaidimo suteiktus vaidmenis?

Baigdama trumpai norėčiau pakalbėti apie pasiūlytų žaidimų atomazgos scenas. Makarevičiaus darbo siužetas pabaigiamas nespalvotu kameros "žvilgsniu" iš viršaus, išplečiant erdvę. Tuo tarpu Kozyros finalinė scena susiaurėja iki vieno medžio, ant kurio nuplikusių šakų lyg obuoliai kabo militaristų kūnai.

Lietuvių menininko paskutiniai kadrai nuteikia optimistiškiau, išplečia gyvenimą už garažų ir sandėliukų ribos, o lenkės finalinė scena visiškai legitimuoja antrą pavadinimo dalį.