Šiuolaikinis menas muziejaus erdvėje

Gintaras Makarevičius. "Plaukai". 1993 m.

2003 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkinius papildė apie 1200 eksponatų. Kūrinių įsigijimo būdus galime suskirstyti piramidiniu principu: apatinėje piramidės dalyje susitelkęs gausiausias kūrinių blokas – tai valstybinių institucijų perduoti darbai (700), viduryje – menininkų ar privačių asmenų dovanoti dailės kūriniai (328) ir piramidės viršūnėje – muziejaus pirkti kūriniai.

Apie naujų kūrinių pirkimą ir surengtą jų parodą Vilniaus paveikslų galerijoje parodą kalbamės su LDM Nacionalinės dailės galerijos vedėja Lolita Jablonskiene.

"Tai nėra įprasta paroda. Tai – 2003 m. įsigytų šiuolaikinio meno kūrinių, atspindinčių 10-ojo dešimtmečio pirmos pusės ir vidurio Lietuvos dailės situaciją, prezentacija visuomenei. Muziejaus kolekcija atnaujinama trimis būdais: kūrinius dovanoja menininkai, privatūs asmenys ar institucijos arba juos perka pats muziejus iš valstybės skirtų lėšų. Ši prezentacija – tai ir savotiška intriga; Lietuvos dailės muziejaus salės retai naudojamos šiuolaikiniam menui rodyti, šiose erdvėse kūriniai aštriau sąveikauja su aplinka (pvz., M. Navako masyvios skulptūros ar J. Gasiūno didelio mastelio paveikslas)."

Deja, iki pat praėjusių metų LDM dėl suprantamų priežasčių (finansinių) neturėjo galimybės įsigyti kūrinių, reflektuojančių XX a. pabaigos šiuolaikinio meno situaciją Lietuvoje bei vis didėjančią Lietuvos menininkų migraciją ir pripažinimą tarptautinėje meno arenoje. Šiuo metu parodoje eksponuojami visi 18 šiuolaikinio meno kūriniai, įsigyti 2003 metais. Jie atspindi naujų dailės rūšių įsitvirtinimą Lietuvoje ir vietinės bei tarptautinės mokyklos sintezę.

Akį traukia žinomos pavardės: J. Gasiūnas, G. Makarevičius, D. Narkevičius, A. Valiauga, E. Rakauskaitė, A. Treigys, M. Navakas ir t.t. Paroda – eklektiška mišrainė gurmanams: surankioti visi šiuolaikiniai jaunieji menininkai. Dėl kai kurių jaunumo dar galime ginčytis, bet dauguma jų pripažinti ir net laukiami svetur. Čia eksponuojami įvairių meno sričių kūriniai: skulptūra, fotografija, grafika, tapyba, videoinstaliacija, konceptualūs objektai, geriausiai atspindintys šiuolaikinio meno situacijos genezę pastarąjį dešimtmetį, Vakarų meno įtaką ir postmodernistinio mąstymo modelio įsitvirtinimas šiuolaikinio meno arenoje. Mažose muziejaus salytėse, kur eksponuojami šie kūriniai, jautiesi it sandariame vakuume; čia sukoncentruota visa šiuolaikinio meno situacijos esmė.

Pasak Lolitos Jablonskienės, "kūriniai įsigyjami ne atsitiktiniu būdu, o aptarus specialioje komisijoje. Remiamasi šiais kriterijais: įsigilinus į šiuolaikinės dailės raidos gaires, atsižvelgus į tai, kokius darbus muziejus jau turi savo kolekcijoje ir ko joje trūksta, taip pat atsižvelgiant į kūrinių kainą – juk jei šie kūriniai būtų nupirkti prieš dešimtį metų, būtume galėję įsigyti daugiau, o jei lauksime dar dešimtmetį, šiuolaikinės dailės kainų "neįkąsime" apskritai."

Pasidairius po parodą išryškėja intriguojantys šiuolaikinio meno kontūrai.

Fotografijos. Socialinio peizažo šalininkai, dokumentuotos tikrovės liudininkai, stebėtojai A. Kunčius, V. Balčytis, R. Treigys. A. Kunčiaus nespalvotos fotografijos iš ciklo "Susitikimai" – tai žymių menininkų nuotraukos, kaip panašaus pobūdžio A. Aleksandravičiaus menininkų portretų serija. V. Balčyčio darbai – Vilniaus gatvės vaizdai, eksploatuojamos socialinės erdvės: šaligatvis, daugiabučiai, kiemai, troleibusų stotelės, žaidimų aikštelės. Jis fiksuoja miesto aplinką, bet ji sustingusi, monotoniška, pasyvi. Fotografija horizontali, gal dėl to vaidenasi sustingęs laikas ir ramybė. Ji dokumentinė, be žmonių, atspindinti kasdienių objektų nykumą. R. Treigio fotografijos savitos, sklidinos egzistencinio misticizmo – tik švelnūs kontūrai tamsoje žymi geležinkelio bėgius, vagonus, pastatus, kiemus. Man jos primena senovines, vaiduokliškas teatro scenografijas: išblukusios, subraižytos, "dulkėtos", žvelgi į jas lyg pro rūko ir voratinklių tankmę. Su niekuo nesupainiojamo privačių (intymių) erdvių fotografo A. Valiaugos ryškiaspalvių fotografijų serija "Savaitė turi 8 dienas". Tai jaukios, šiltos, "naminės" nuotraukos: kambarių gyvenimas, atokiausi virtuvės kampeliai, džiūstantys drabužiai, kabantys šventųjų medalikėliai ir t.t. Neprezentacinės, nepagrąžintos, stulbinamai buitiškos ir savotiškai žavingos.

Tapyba. M. Šalkausko popmeninis, kontrastingas, komisinis darbas "Sindromas" ir milžiniška (kaip visada) laukinė J. Gasiūno ekspresija "Auksiniai palaikymai virš horizonto" – nostalgiški, ištįsę, išsibarstę ar plūduriuojantys paveikslo erdvėje keistų pavidalų (ar vizijų?) tankumynai lyg kažkokiame keistame, mistiniame rituale. Kas matė menininko instaliaciją ŠMC "Pelenų sodas" (1993), nesunkiai atpažins tų pačių vaiduokliškų, tįsių pavidalų šešėlius šiame makabriškame ir slėpiningame darbe.

Mindaugas Navakas. "Geras plienas". 1994 m. V. Inčiūtės nuotraukos

Grafika. Ironiški E. Bžesko ir jautrūs, šmaikštūs L. Jablonskio darbai. Pastarasis įkvėpimo semiasi iš galantiško rokoko epochos – intymių, žaismingų, koketiškų scenų, tekstukus rašo itališkus ar prancūziškus. Konceptualumu pasižymi ofortų-vokų knygelė "Laiškai. 20 ofortų knyga". Tai vokų viršelių komplektas, stilizuotas, pripaišytas pašto ženklų antspaudų, prirašinėtas adresų, frazių. Vokai paversti meno kūriniais – mažais paveiksliukais.

Skulptūra. M. Navako "Geras plienas" – masyvios, sunkios, plieninės skulptūros, regis, šiaip ne taip suguldytos ant medinių konstrukcijų. Jos primena senovinius virtuvinius rakandus iš lietuviškų šiaudinių pirkių. Nors žvelgdamas į dideles objektų apimtis greičiau patikėtum, kad savo virtuviniams reikalams juos mieliau naudojo milžinai iš žemaitiškų padavimų ir sakmių. Archajiški, giliu, filosofiniu primityvizmu stebinantys daiktai. Menininkas, kaip ir dauguma XX a. skulptorių, inspiracijų ieško kasdienio naudojimo daiktuose. A. Andriuškevičius jo skulptūras pavadino "neaiškios paskirties daiktais", aš bevelyčiau pridurti – daugiaprasmiai objektai. Monumentalūs ir masyvūs. Pirmykštis menas. Kitoje salėje – V. Jomanto geometrizuotų formų, stilizuotos skulptūros "Amžinoji ugnis", "Princai", "Auka".

Konceptualūs objektai, videoinstaliacijos. Menininkė E. Rakauskaitė garsėja konceptualiais meno kūriniais, videoinstaliacijomis, performansais. Ryški akcionistinio meno įtaka, kai eksperimentuojama žmogaus kūnu. Jos kūriniuose ("Meduje", "Taukuose") kūnas tampa žinia, ženklu. Pasak A. Tereškino, "kūnų įkodavimas ir iškodavimas liudija, kad jie – ne tik vieta, kurioje patiriame ir gyvename, bet ir mūsų patirčių bei istorijų kūrinys". E. Rakauskaitės kuriami išviešinti kūnai nebelaikomi "intymių potyrių" lauku, nors vis tiek dvelkia erotiškumu. Trapus jusliškumas būdingas ir kitiems menininkės darbams, kai pažadinamos visos juslės, kadangi naudojamos itin kvapnios ir švelnios, moteriškos medžiagos: šokoladas, uogos, jazmino žiedlapiai, medus, plaukai, taukai. Čia eksponuojamoje videoinstaliacijoje "Taukuose" atskleidžiamas gyvenimo ir mirties santykis. Videoinstaliaciją sudaro 3 televizoriai, kurie transliuoja stiklinėje dėžėje, taukuose, skendinčią nuogą menininkę. Televizorių ekranuose rodomos atskiros kūno dalys: galva iki pečių, torsas ir kojos. Skysti gyvulių taukai, pro kuriuos galime įžiūrėti neryškius menininkės kūno kontūrus, pamažu stingsta į baltą nepermatomą masę, įkalinančią menininkę lyg ledo luite. Kūno mumifikacija "baltoje mirtyje". Vaizdas primena M. Čičirkienės nespalvotą fotografiją "Sustingęs laikas", kur stikliniame sarkofage (ar karste) guli sustingęs, negyvas kūnas. D. Narkevičius savo kūryboje naudoja rastus objektus, dažnai naminius: spinta, kėdė, stalas, svarstyklės, batai, juos savaip transformuoja ir pakrovęs konceptualaus svorio priduoda galerijai. Taip seni daiktai virsta meno kūriniais, kaip, pavyzdžiui, parodoje demonstruojami juodi batai, pilni druskos ir užkrauti ant pakylos ("Per ilgai ant pakylos"). Labiau videoinstaliacijomis ir performansais, o ne konceptualiais objektais (nors buvo ir tokių) garsėja vienas žinomiausių mūsų menininkų G. Makarevičius. Parodoje pateikta skulptūrinė, medinių objektų ekspozicija "Plaukai". Ją sudaro išdrožinėtos keturios plaukų studijos, tarsi perukai užmaukšlintos ant medinių stiebų. Menininkui svarbu formos ir prasmės ryšys, kuriami objektai ("Ragai", "Kaulas") nėra tik mus supančios aplinkos atspindžiai, o yra įprasminti sudėtingais kodais.

Post scriptum. Kokie bruožai lipdo čia esančių menininkų darbus į vieną krūvą? Meno kūrinių sinchroniškumas – juos visus jungia konceptualusis matmuo; eklektiškumas – vietinės lietuvių meno tradicijos simbiozė su Vakarų tradicijomis; menininkai keliauninkai iš aktyvistų pogrupio, nerimstantys šiandieninio meno gyvenimo dalyviai; individualumas – kiekvienas savitai stilingas; neįžiūrimai ištrintos ribos tarp meno ir kasdienio gyvenimo objektų. Tai naujas menas. "Naujasis menas nėra suprantamas visiems dėl to, kad jo priemonės nėra bendros visiems žmonėms. Jis skirtas ne apskritai visiems, bet vienai klasei žmonių, kurie galbūt nėra vertesni už kitus, tačiau akivaizdžiai yra kitokie." (J. Ortega y Gasset)