Škotų nulėpausis ir kitos G.R. akimirkos

Giedra Radvilavičiūtė. Suplanuotos akimirkos. Vilnius, "Baltos lankos", 2004, 144 p.

Iš samanų spalvos (kai nutirpsta sniegas, samanos būna rudai žalios spalvos) viršelio žvelgia viską matanti akis, o paskutiniame puslapyje matome ir pačią Giedrą Radvilavičiūtę. Ką simbolizuoja atmerkta akis? Jei būtų įrėminta juodame trikampyje, ikonografija kuždėtų apie dievišką akies prigimtį. Tačiau akis pernelyg žmogiška (be to, ji apvedžiota veido kontūru), o tai reiškia arba sąmoningą būseną, arba norą pažinti žmogiškąsias paslaptis. Tai akis, užsiimanti žmonių stebėjimu. Tarkim, Giedra eina į darbą, važiuoja autobusu, verda sriubą, gyvena kartu ar atskirai, ji visuomet su savimi velkasi tą vieną slaptą akį, kuria (kuri) viską stebi. Be to, geriau įsižiūrėjus matyti, kad ši akis introspektyvi. Taigi ja Giedra gali apžiūrinėti ir savo vidų. Beje, knygos tekstai rodo, kad akis treniruota – išmokyta matyti. Akis (Giedra pagrįstai bijo prarasti regėjimą) ir ranka (pastebėjimus paverčianti tekstais, taip pat pavaizduota viršelio dailininkės Agnės Dautartaitės-Krutulienės) ir sudaro autorės kūrybinį mechanizmą.

Kalbant apie Radvilavičiūtės kūrybinę genezę, svarbu paminėti, kad "suplanuotų akimirkų" tekstai pirmiausia pasirodė "Šiaurės Atėnuose". Čia publikauoti ir ankstesni esė, kartu su keturių plunksnos brolių eseistika išspausdinti knygoje "Siužetą siūlau nušauti". Heraklito pastaba apie upę (na, neva į upę neįmanoma įbristi antrą kartą, kaip neįmanoma perskaityti teksto du kartus), Radvilavičiūtės tekstams tinka ne visiškai – muzikiniais terminais kalbant, "klausydamasis antrąkart bei sekdamas partitūrą, pastebi tai, kas pirmąkart praslydo pro šalį".

Taigi anksčiau minėta akis geba koncentruoti žvilgsnį. Skaitydami tekstus be didelio vargo galime atsekti, kaip ji sijoja aplinką. Esė "Ūmi infekcija – persikėlimas į kitų žmonių gyvenimus" stebime, kaip akis atrenka daiktus: skandinaviškus antspaudus ant paklodžių, stalinę lempą prie budinčios seselės, Kaziko karpį. Bet pasakymas "Liolės gyvenimas ėmė kapsėti į mane kaip natrio chloridas iš peršviečiamos pūslės" jau virsta "literatūriniu laimėjimu", anot Laimanto Jonušio. Užsiminus apie autorės aistrą "matyti" daiktus ne jų funkcionalioje šviesoje (juk jokių meninių polinkių neturinti Liolė nepastebės, kad "iš penkių kablių tik du buvo su galvomis arba iš penkių šakutės lizdų veikė tik du", o netyčia į palatą užsukęs elektrikas neabejotinai pastebės tik du neveikiančius lizdus), galime teigti, kad Radvilavičiūtė imasi vizionieriško užmojo – savo tekstais skaitytoją supažindina su jį supančia tikrove. Oskaras Wilde’as yra sakęs, kad žmonės nematę rūkų iki tol, kol kai kurie XIX a. poetai ir dailininkai neišmokę jų to daryti, t.y. pamatyti rūką. Juk niekas nepaneigs, kad Donelaitis išmokė mus atpažinti metų laikus, o Baranauskas kaltas dėl miško (šilelio) ilgesio. Reikia trupučio laiko, ir mes išvysime "medžių sėklas, Dievo supakuotas į mažas pergamento dėžutes", gatvėje atpažinsime "klimakso apimtus" vyrus ir moteris, užuosime čeburekų kvapą, įsigysime škotų nulėpausį (tai – ne škotas nulėpusiomis ausimis, o katinas), atkreipsime dėmesį į "iškritusius iš lizdų kuosiukus" ir dar daugybę dalykų. Šiek tiek susipažinsime ir su šalimi, kurią autorė, nors ir atiduodama duoklę tėvynės paprastumui ir atšiauriam dorybingumui, pateikia kaip grubų ir žvarbų kraštą, t.y. patriarchato viešpatiją.

Kita problema, nuo kurios nenutolsta "suplanuotų akimirkų" tekstai, yra moters ir vyro santykis(-iai). Šiurkšti tiesa – šio santykio neįmanoma suplanuoti. Visgi lyrinė herojė mėgina šį bei tą planuoti, ką byloja svarstymai ir trumpos privataus gyvenimo scenos. Geismas (laukimas, pasiruošimas, artėjimas) visą laiką plevena virš personažų.

Reikia pripažinti, kad autorė pluša vartotojo malonumui, o pažinimo spindulys į tikslą kreipiamas ironiškai žaisminga teksto kalba. Giedra varginasi ir pateikia ambicingai nušlifuota sakinį, lyg guminis žaislas lengvai iškylantį iš vandens (vandens metafora galėtų būti: "smegenų koridoriais kaukšinti našlaitė logika" ir kitos rašymą paralyžiuojančios negalios). Rašytojai tiktų seniai pasakyti T. Gautier žodžiai: "Sakinius sviedžiu į orą it kates, ir visuomet esu tikras, kad jos nukris ant letenų". Beje, pati rašytoja turi katiną – škotų nulėpausį (ką gali žinoti, gal jį ir svaido į orą), jis vardu Poteris, jam nenusileidusios sėklidės (kriptorchizmas), jis žaidžia ne tik su "fosforiniais motinos karoliais", bet ir su cukinija. Labai gyvybingas ir normalus katinas.

Akivaizdu, kad akis, kuri yra nuolat nukreipta į išorę, kartais pavargsta. Apskritai Radvilavičiūtė savo tekstuose dažnai užsimerkia, kartais net miega, o baisiausia – įsivaizduoja save užmigusią visiems laikams. Pavyzdžiui, tekste "Kas man liks tada, kai nebeliks nieko" ji žvelgia iš kapo, pats gyvenimas jau pasistūmėjęs: "liūdna purpurine ar violetine burnyte" šypsosi našlaitė, o "elektrikas su kita moterimi" kremtasi dėl prabėgančio laiko. Tiesa, "velionės" (prisi)atminimas išliko – elektrikas jau kitoje moteryje atpažįsta ilgam užmigusios mėlynas akis.

Tačiau nepasiduokime iliuzijai – iš tikrųjų autorė mėgaujasi nemiga. Ji galėtų pamilti tik nemigos kamuojamą žmogų. "Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis – dalykiškai arba laikantis etiketo." Jos "smegenų bankas" pripildytas besipinančių (daugiausiai tragiškai linksmų) patirčių, išorinių šokų ir permainų siaubo, o jų ap(su)dorojimui vagiamas laikas iš nakties. Intensyvią patirtį visuomet reikia cenzūruoti arba atšaldyti iki vėsios, taigi visiems priimtinos būklės. Ne paslaptis – Giedros tekstų vidaus degimo variklis minta baimėmis: pasikeitimų, netikėtos meilės, scenos, sakinio "žinai, iš mūsų nieko neišeis", fotoaparato, tapatybės... Baimė palaiko mūsų žmogiškumą. Tiesa, šioje srityje kai ką bus nudirbęs ir Sigitas Parulskis, kurio "Nuogus drabužius" galime laikyti vyriškų fobijų ir emocijų žodynėliu. Žinoma, sukaustytas lyties grandinių jis negalėjo įlįsti į moters kailį. Taigi galima teigti, kad "suplanuotos akimirkos" užpildo žiojėjusią nišą lietuviškoje literatūroje ir vizijose.

Šarūnas Monkevičius