Jokūbas Skliutauskas (1925 01 10 – 2004 03 24)

Jokūbas Skliutauskas A. Baryso nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjungą pasiekė skaudi žinia – eidamas 80-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė žinomas rašytojas Jokūbas Skliutauskas.

Jokūbas Skliutauskas gimė Kaune. Mokėsi Žagarėje, vėliau – Kaune. 1949 m. baigė VU Medicinos fakultetą, gydytojavo Vilniuje, Daugpilyje, Kazachstane ir vėl Vilniuje. Tačiau jis literatūros žmonėms buvo žinomas ne tiek kaip gydytojas, kiek kaip dramaturgas, prozininkas, publicistas, eseistas, 30 knygų ir pjesių autorius. Pirmieji jo apsakymai buvo išspausdinti 1940 m., o pirmoji knyga, pjesė "Vaikinas su velnio plauku", pasirodė 1961-aisiais. Šioje ir kitose pjesėse "Širdies liga" (1967), "Raganų dauba", "Daktaras Asklepijus" (abi 1974) vaizduojamas medikų gyvenimas, sprendžiami žmogaus vertės, gydytojo pašaukimo, profesinės etikos klausimai. J. Skliutauskas išleido apybraižų, apysakų, novelių, esė knygų ("Stepių Iliada", 1965, "Iš armėniško sąsiuvinio", 1968, "Erelių ola", 1971, "Estiškos akvarelės", 1975, "Aukso šaknelė", 1977, "Sparnuotas raitelis", 1986, "Prie Suleimano sosto", 1989, "Iš ramybės ir nerimo", 1991, ir kt.), daugelyje jų pasakojama apie Vidurinės Azijos, Kaukazo tautų kultūros žmones.

Jokūbas Skliutaustas – vienas autoritetingiausių literatūrinių ryšių tyrinėtojų Lietuvoje. Visa jo kūrybinė veikla skatino nepamiršti lietuvių kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų, jų darbų ir net neįgyvendintų svajonių. Jis yra paskelbęs straipsnių apie V. Krėvę, J. Baltrušaitį, A. Vienuolį, L. Girą, P. Cvirką, K. Korsaką, A. Venclovą, o ypač daug rašė ir kalbėjo įvairiuose simpoziumuose apie dr. Joną Basanavičių. 1905 m. vasario 2 d. Jonas Basanavičius rašė Jurgiui Lapinui, Tilžės "Birutės" draugijos pirmininkui: "Neužmirštajam mūsų Sauerveinui mirus, reikėtų mums jo raštus, ypačiai daineles – surinkus krūvon, žmonėsna paleisti". J. Skliutauskas kartu su A. Franckaičiu šį J. Basanavičiaus norą įgyvendino 1993 metais: sudarė ir išleido Jurgio Zauerveino "Rūgštaus vyno eilėraščius".

Lietuvos rašytojų sąjunga

* * *

Žmonių gyvenimo trajektorijos kartais ima ir susiliečia labai keistu būdu. Ir tik po to, kai nebegali paklausti kodėl? – paklausi KODĖL? Nebuvo nei draugas, nei kaimynas, nei žmogus, su kuriuo būtume bent kiek išsamiau kalbėję vienas apie kito kūrybą, ginčijęsi, sprendę, kas gerai, o kas ir ne, tačiau kažkas vis dėlto buvo nutylėta, dėl ko ir rašau dabar šias pavėluotas, nepasakytas eilutes. Nebeatsimenu, kada pirmąsyk sutikau Jokūbą, einantį netoli centrinio pašto. Nepažinojau jo iš veido: nedidukas, lėtakalbis ir lėtapėdis seneliokas užkalbina, ir aš nežinau, su kuo šnekuosi. Jis sako: "Gerai pažinojau tavo dėdę Gediminą Jokimaitį", ir čia atsiveria erčia kalbėtis apie tai, ką abu – vienas vaiko ar paauglio, kitas – bendraamžio, kolegos ir gydytojo – akimis matė. Kitaip tariant, lyg ir turim abu vieną raktelį atrakinti nuoširdaus bendravimo spyną. G. Jokimaitis vertė Nizami, Jokūbas irgi buvo įnikęs į Rytų ir Kaukazo tautų senąją literatūrą, o man regis, kad juos abu turėjo sieti išmintingas ir tylus buvimas pasaulyje ir literatūroje.

Nežinau, iš kur jis ten eidavo – ar iš Rašytojų sąjungos, ar iš kitos vietos, bet mūsų susitikimo vieta visados būdavo ten – šalia centrinio pašto. Tų susitikimų buvo daugybė. Kartą jis man sako: "Žinai, Liudvikai, tu man esi panašus į boksininką". Aš jam atsakau: "Bet tai visiškai nesuderinami dalykai – sudaužytos smegenys ir pretenzijos būti literatu". O jis atšauna man žydiška išmintim: ar daug žinai boksininkų literatų? Jei iš tikro būtum boksininkas su atmuštom smegenim, nebūtų geresnio rašytojo už tave tarp boksininkų. Padėkoju už linksmą komplimentą, sakau: "Koks aš boksininkas – man jau pelenai iš pažastų byra". Neatsimenu, ką tada Jokūbas atsakė, bet atsakė taip, kad aš supratau: jei atsidursiu rimtoj bėdoj, jis – ne vien dėl duotos Hipokrato priesaikos – pagelbės, kaip padėjo ir mano dėdei. Ir man kyla daugybė asociacijų apie rašytojus- gydytojus, kurie nuolat susidurdami su mirtimi kažkaip intymiau jaučia egzistencijos dugną: Čechovas, A. Camus "Maro" Remberas ir daugybė kitų. Jie tiesiog pirštų galais jautė tą trapią ribą, ties kuria stovi žmogaus fizinis pavidalas, kurio pačiam neįmanu išsaugoti esant gydytoju ir gelbstint kitus, nesaugant savęs. Kad ir koks būtų geras gydytojas, kasdien laimintis varžybas su mirtimi, vis dėlto iš daugybės kartų vieną kartą lemta ir jam... Tokia tos šachmatų partijos logika.

Neatsitiktinai čia buvo pasakyta ir apie Rytus, kur lygtis yra išspręsta ne fizikos, bet metafizikos ir dvasios amžinumo atsakymu. Toje plotmėje mes nesame išsiskyrę, Jokūbai, nors ir nebesusitiksime prie centrinio pašto.

Liudvikas Jakimavičius