Jurijaus Smorigino kūryba – ne verslas

Igoris Zaripovas spektaklyje "boHema" M. Raškovskio nuotr.

Šalia žymių Lietuvos baleto artistų pavardžių, tokių kaip L. Bartusevičiūtė, N. Beredina, A. Semionovas, V. Kudžma, P. Skirmantas, puikuojasi ir choreografo Jurijaus Smorigino pavardė. Į M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyrių šiek tiek vėliau nei įprasta atėjęs J. Smoriginas tapo ne tik geru baleto artistu, bet ir pats gan anksti pradėjo kurti. Vienas iš pirmųjų ir paties choreografo labai pamėgtų vaidmenų buvo Mirties vaidmuo A. Šenderevo spektaklyje "Mergaitė ir mirtis". "Spektaklis buvo labai modernus. Jis niekaip negalėjo būti vadinamas klasikiniu šokiu", – sako J. Smoriginas. Visas gyvenimo sritis užgožusi tarybinė klasicizmo politika lėmė ir tai, kad Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro repertuarą sudarė vien klasikiniai baletai. Tam, kad spektaklis "Mergaitė ir mirtis" nebūtų išimtas iš teatro repertuaro, tam, kad modernios formos pamažu plistų Lietuvos scenoje, žymiam baleto artistui tekdavo vienai dienai grįžti į Vilnių, sušokti spektaklyje ir vėl vykti į tuometinį Leningradą, į konservatoriją, kurioje studijavo baleto režisūrą.

Dar vienas įdomus biografijos aspektas – prieš pradedant studijuoti Peterburgo muzikos akademijoje J. Smoriginui teko atlikti dvejų metų karinę tarnybą. "Iš pradžių maniau, kad tai gyvenimo tragedija, tačiau netrukus papuoliau į šokio ansamblį, kur šokau sunkios choreografijos kūrinius karine tema. Taigi į teatrą grįžau ir fiziškai, ir psichologiškai sustiprėjęs", – prisimena choreografas.

Ankstyva kūrybinė patirtis prasidėjo jau 1982 m. miniatiūra "Kelias", vėliau išaugusia į vienaveiksmį baletą "Susitikimai", rodytą ir Lietuvos operos ir baleto teatre, ir per televiziją. Nemaža dalis J. Smorigino sukurtų miniatiūrų bei vienaveiksmių baletų tapo savotiška prieštara prabangių kostiumų bei gausios scenografijos išdailintiems baletams. "Tuo metu pinigų gaudavome tiek, kad vos galėjome pasisiūdinti paprastutį kombinezoną ar triko", – sako baletmeisteris. Anot jo, puošnūs kostiumai atitraukia žiūrovų dėmesį nuo choreografijos, nuo muzikos, o atlikėjui dėvint kuklius drabužius žiūrovas gali labiau susitelkti į judesį, į jo ekspresiją, į emocijas ar mintis.

Baigęs artisto karjerą, J. Smoriginas porą metų Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo antruoju baletmeisteriu, vėliau ilgus metus blaškėsi po Skandinavijos šalis, daug kūrė, eksperimentavo. Grįžęs į Lietuvą choreografas tęsė savo kūrybinį kelią, dirbo ir Klaipėdos muzikiniame teatre, o šiuo metu jis yra choreografinių projektų teatro "Vilniaus baletas" meno vadovas.

Idėją įkurti choreografinių projektų teatrą "Vilniaus baletas" J. Smoriginas sieja su savo ankstyvąja kūrybine veikla bei pirmaisiais modernios formos kūriniais. Bendraminčių būrelį subūręs choreografas šį reiškinį įvardijo kaip "trupė trupėje". Čia, be paties Jurijaus Smorigino bei pirmosios jo scenos partnerės Rūtos Railaitės, šoko ir kiti baleto artistai: Vijolė Parutytė, Vytautas Budra, Aušra Gineitytė, Jūratė Sodytė ir Raimundas Maskoliūnas. "Ilgus metus Lietuvos operos ir baleto teatro baletmeisteriu dirbęs Vytautas Brazdylis visiškai nereagavo į tai, kad teatre auga kažkoks gajus "dalykas". Baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova tam irgi neprieštaravo, netgi atvirkščiai – leido naudotis teatro salėmis. Šios mano veiklos kelio niekas netrukdė, nes matė, kad aš užsiimu ne verslu, o kūryba", – šypsosi choreografas.

"Vilniaus baleto" įkūrimo idėją pavyko realizuoti 1998 metais, kai teatras buvo įteisintas juridiškai. Teatro spektakliuose šoka septyni profesionalūs šokėjai: Eglė Špokaitė, Rūta Jezerskytė, Mindaugas Baužys, Aurelijus Daraškevičius, Rūta Kudžmaitė, Živilė Baikštytė, Igoris Zaripovas. Choreografinių projektų teatre taip pat įkurta vaikų ir jaunimo šokio studija, kurios lankytojai repertuariniuose spektakliuose kol kas nešoka. Anot J. Smorigino, studija įkurta su ta mintimi, kad galbūt ateityje iš jos išaugs profesionalūs šokėjai.

Oficialios trupės kūrybinį kelią J. Smoriginas pradėjo lietuviška tematika: "Man labai smagu, kad pirmasis mano kūrinys šiam teatrui yra "Choreografo laiškai M. K. Č." Manau, kad mes privalome atiduoti pagarbą tautos kūrybai." Paklaustas, kuris iš keturių trupei sukurtų spektaklių yra labiausiai vykęs, choreografas negalėjo atsakyti, tačiau pabrėžė, kad kurti nebuvo sunku. "Darau tą, ką noriu daryti. Mane apima didžiausia laimė, kai matau, kaip gimsta mano "kūrybinis kūdikis". Ši profesija atėjusi iš mano motinos įsčių. Kūryba yra mano gyvenimas, todėl labai sunku atsakyti, kada nustosi gyventi savo gyvenimą", – išraiškingai nutęsia maestro. Sostinės choreografu save tituluojantis J. Smoriginas akcentuoja, kad teatro repertuaras yra labai rimtas ir nekomercinis. "Todėl į provinciją niekur negalime važiuoti, nes provincijai reikia pramogos, žmonės yra nuvargę nuo žemės darbų. Jei "nesusuki" tinkamo reklaminio skandalo, neverta važiuoti net į Kauną, – atvirai pasakoja baletmeisteris. – Tačiau aš negaliu dažnai rodyti spektaklių, nes negaliu įpirkti scenos." Pasak jo, rimta kūrybinė politika yra suvaržyta pinigų problemos, dėl kurios labiausiai nukenčia artistas.

Mylimiausiu ir šiuo metu Lietuvoje talentingiausiu baleto artistu įvardijęs Igorį Zaripovą maestro priduria: "Negaliu teigti, kad jis yra geriausias. Ne. Šalia jo yra kitų gerų artistų, tačiau mano kūrybai I. Zaripovas tinka labiausiai." Choreografas džiaugiasi šokėjo universalumu, kūrybingumu, pavaldumu, vadina jį baletmeisterio svajone. "Tačiau jei nebūtų "Vilniaus baleto", nebūtų ir solinių I. Zaripovo vaidmenų, nes Nacionaliniame operos ir baleto teatre jis šoka tiktai kordebalete", – pabrėžia J. Smoriginas.

Choreografinių projektų teatro, kaip nevyriausybinės organizacijos, kultūros projektus remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tačiau J. Smoriginas įsitikinęs, kad daug metų Lietuvoje egzistuojantiems dviem mažiems teatrams – "Vilniaus baletui" ir A. Cholinos šokio teatrui "A|CH" – turėtų būti skiriama nuolatinė Kultūros ministerijos parama. "Lietuvos šokio informacijos centras, gaunantis iš valstybės didžiulę paramą, daro milžinišką moralinę žalą Lietuvos profesionaliam šokiui", – piktinasi maestro. Pasak jo, siauru keliuku einantis LŠIC jam kelia juoką: "Esu pašiurpęs, kad LŠIC, gaunantis daugiausiai valstybinės paramos, dažniausiai kuruoja saviveiklininkus bei mėgėjus ir dirbtinai bando užgožti Nacionalinio operos ir baleto teatro veiklą. Mėgėjus jie interpretuoja neva kaip ir visame pasaulyje, esą dabar viskas susiniveliavę ir pan. Nesąmonė! Mene viskas sugraduota. Lygiai kaip ir pirtyje: vyrai eina į dešinę, moterys – į kairę." J. Smoriginas nepatenkintas ir Kultūros ministerijos ekspertų komisija, sudariusia "Auksiniam scenos kryžiui" nominuotų choreografų trejetą: "Nėra jokios pagarbos, kai žmogus, Moksleivių rūmuose dirbantis su saviveiklininkais, statomas šalia profesionalių žmonių". Tačiau baletmeisteriui teks pripažinti jo vadinamosios "saviveiklos" profesionalumą, kadangi Teatro dieną vykusios "Auksinių scenos kryžių" įteikimo ceremonijos metu praėjusio sezono geriausiu Lietuvos choreografu buvo pripažintas Vytis Jankauskas už choreografiją spektakliui "Nuskendęs slėnis".

Neprofesionalius šokėjus ir kūrėjus kritikuojantis J. Smoriginas ilgus metus pats dirba su saviveiklininkais. "Pradėjau nuo "Polėkio", – prisimena choreografas, – kolektyvo vadovė Elena Juodišienė suprato, kad esu jaunas energingas žmogus, mėgstantis eksperimentuoti, todėl leido man statyti įvairias šokio miniatiūras, spektaklius." Šiuo metu Vilniaus laisvalaikio centro šokių kolektyve "Polėkis" rečiau pasirodantis baletmeisteris atsidūsta: "Nors ir mažiau, bet čia vis dar dirbu, nes už nugaros – labai ilgas kūrybinis kelias". J. Smoriginas taip pat dirba klubuose "Tornado" bei "Vijūnas", čia dėsto savo paties sugalvotą sportinių šokių techniką.

Paklausėme gausia kūrybine veikla galinčio pasigirti choreografo nuomonės apie kritiką: "Kritika – tai intelektualių, išsilavinusių žmonių meno kūrinių vertinimas, o ne sąskaitų suvedinėjimas, ką daro kai kurie rašantieji (pamini pavardes)." Pasak J. Smorigino, šokio kritika Lietuvoje yra ne profesionalų rankose: "Jie moka apipilti šiukšlėmis, tačiau nesugeba paprasčiausio dalyko – įvertinti spektaklio. Nereikia girti, tiesiog reikia analizuoti vaidmenis, juos interpretuoti". Maestro niršta, kad viena iš jo anksčiau minėtų rašančiųjų, " pagal profesiją bibliotekininkė, Kultūros ministerijoje kotiruojama kaip viena didžiausių šokio specialisčių". Anot jo, menus turėtų kuruoti ir vertinti plačios erudicijos profesionalai.

Šiuo metu choreografinių projektų teatro "Vilniaus baletas" meno vadovas J. Smoriginas intensyviai repetuoja spektaklį "boHema", kurį Vilniaus publika galės pamatyti balandžio 13 d. Nacionaliniame dramos teatre. Choreografas mielai kalba ir apie ateities planus. Lapkričio 30 d. planuojama pakartoti spektaklio "Mano gyvenimas" premjerą su nauja šokėjų sudėtimi: Živile Baikštyte ir Igoriu Zaripovu. "Prieš arba po Naujųjų metų parodysime spektaklį "Sulamitos giesmės", o pavasarį žiūrovus nudžiuginsime dar vienu šokio spektakliu "Palata 1955", – pasakoja maestro. Man savo ruožtu belieka palinkėti choreografui kūrybinės sėkmės ir laukti naujų šokio spektaklių.