Pažįstamas ir naujas portretas

Vienas konferencijos dalyvių – Krzysztofas Droba

Kompozitoriaus Balio Dvariono jubiliejinis 100-ųjų gimimo metinių pavasaris, kaip ir dera, driekiasi muzikinių renginių grandimi – koncertais, konkursais, festivaliais. Teoriniu akcentu joje tapo B. Dvariono muzikos mokykloje kovo 18 d. įvykusi muzikologų konferencija "Balys Dvarionas. Biografijos ir kūrybinės veiklos aspektai", parengta Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos bei remiama Kultūros ministerijos. Jau pats konferencijos pavadinimas bylojo, kad vyraujančia intonacija pasirinkta plataus šio menininko veiklos spektro apžvalga siekiant priminti esminius kūrybos bruožus, vertingiausias šio pianisto ir dirigento interpretacinės raiškos detales bei jį supusios atmosferos kontekstą.

Brandusis B. Dvariono kūrybinės veiklos etapas sutapo su Lietuvos istorinių pervartų ir jų sąlygotos situacijos metais, lydimais sovietinės ideologijos, stalinistinio režimo realybės, kurios padariniai neaplenkė ir muzikos kūrėjų meninės raiškos, šiandien daugeliu požiūriu vertintinos kritiškai. Vis dėlto kritinis B. Dvariono kūrybos aspektas tik vos šmėstelėjo prelegentų pranešimuose, susitelkiant į vertingiausias šio kompozitoriaus muzikos savybes ir nesiekiant jo portreto papildyti kokybiškai naujai suformuluotomis išvadomis. Gal todėl ši sklandžiai, šventiškai plėtota konferencija neįžiebė reikšmingesnių gausios auditorijos diskusijų ir apsiribojo konstatuojamuoju lygmeniu. Ir toks rezultatas gana dėsningas, turint galvoje ilgametes tvirtas B. Dvariono kūrybos pozicijas lietuvių muzikos istorijos pedagoginėse programose.

Konferenciją pradėjusi doc. Liucija Drąsutienė, buvusi B. Dvariono mokinė, bemaž dažniausiai tokio pobūdžio renginiuose reprezentuoja gausią ir spalvingą Profesoriaus fortepijono klasę. Pranešėja pasidalijo B. Dvariono pedagoginės veiklos kryptimis bei rezultatyvumu, nulemtu jo plataus akiračio, meninių interesų. Nors pedagoginį kelią pradėjo anksti, dar 1926 m., tęsė jį visą gyvenimą, B. Dvarionas, pasak L. Drąsutienės, nebuvo pedagogas įprastine prasme, nuosekliai vadovaujantis mokinio tobulėjimo procesui. Tačiau būtent kaip įdomi, puikiu muzikiniu skoniu pasižyminti asmenybė, kurianti nenusakomą erdvę, darė savo mokiniams didžiulę įtaką. Antrąją pranešimo dalį prelegentė skyrė neblėstančiam, įvairialypiui B. Dvariono fortepijoninių pjesių aktualumui. Jo esmė, pasak pranešėjos, slypi vaizdingos išraiškos bei tikslingai panaudotų amato detalių sintezėje. Šį pranešimą nuosekliai papildė muzikologės Irenos Mikšytės prisiminimų interliudas, autentiškai bei žaismingai pakoregavęs ciklo "Žiemos eskizai" vaizdinių erdvę: patikslintas vienos jo pjesės pavadinimas – "Senio Besmegenio serenada" bei pasidalyta ciklo sukūrimo aplinkybėmis. Pasirodo, miniatiūros antraštė tik gaidų leidinio redaktorių dėka dešimtmečiams įsitvirtino kaip "Senio Besmegenio susimąstymas".

Kitų dviejų pranešimų leitmotyvais tapo negausios B. Dvariono sceninės kūrybos pavyzdžiai – baletas "Piršlybos" (1933) ir opera "Dalia" (1957). Lietuvių kompozitorių baletų tyrinėtoja Audonė Žiūraitytė savo pranešime dalijosi B. Dvariono kūrybingumo apraiškų įžvalgomis jo jaunystės partitūroje "Piršlybos". Jų meninę esmę lėmė nesutramdomas kompozitoriaus veržlumas, nerūpestingas melodijų kūrėjo, improvizatoriaus, net humoristo talentas. Linkusi suvokti šį sintetinį opusą (scenografija bei kostiumai S. Ušinsko, choreografija N. Zverevo) "kaip liaudišką suvenyrą, talentingai sukurtą realistinio kičo maniera a la rustica", muzikologė siekė pagrįsti jo aktualumą anuometinio konstruktyvizmo ir šiandieninio postmodernistinio pliuralizmo požiūriais.

Opera "Dalia", kuria žadama šių metų rudenį papildyti Nacionalinio operos teatro repertuarą, nagrinėta Juditos Žukienės pranešime. Ši opera, atstovaujanti XX a. Lietuvos muzikos 6–7-ojo dešimtmečių stambių partitūrų kūrimo metui, neišvengė jam būdingų ženklų, atitikusių tuo metu vyraujančios ideologizuotos, socrealizmui priimtinos stilistikos atgarsių – romantizmo operų tradicijos ar rusų kompozitorių įtakos, herojinio ir lyrinio pradų susipynimo ar liaudies dainų intonacijų, eklektiškumo ar nesudėtingos muzikinės kalbos. Kita vertus, J. Žukienė išryškino ir pagrindė geriausias "Dalios" savybes – spalvingą ir įtaigią orkestro partiją, sujungusią visos operos muzikinę medžiagą.

B. Dvariono Koncerto smuikui kontekstą ir interpretacijas aptarė Živilė Ramoškaitė. Priminusi pokario dešimtmetyje vyravusią dvasinės prievartos atmosferą, stalinizmo įtaką to meto tekstams ir vaizduojamojo meno kūriniams, muzikologė pabrėžė instrumentinės muzikos, kaip neprograminio meno plačiąja prasme, išskirtinumą. Tad ir į minėtą Koncertą pranešėja siūlė žvelgti veikiau kaip į opusą, prilygstantį geriausiems tuometinės sovietinės muzikos pavyzdžiams, persmelktą asmeniškumo, natūralios romantinės raiškos, o ne dirbtinio optimizmo štampais trykštantį socializmo statytojo veikalą, nežinia kodėl neskambantį šiandien mūsų koncertų salėse.

B. Dvarionas – atstovas gausios muzikų dinastijos, kurios vieni nariai svariu kūrybiniu žodžiu reiškiasi ir šiandien, o kiti palikę reikšmingų pėdsakų visai netolimoje praeityje. Muzikos akademijos magistrantė Vera Markova savo dėmesį sutelkė į Dvarionų šeimos dirigentus, tarp kurių netruko šios srities mėgėjų, betgi diplomuotų būta dviejų – paties B. Dvariono ir jo dukterėčios Margaritos Dvarionaitės. Argumentuodama šių asmenybių indėlį į Lietuvos kultūrą, V. Markova akcentavo bendrus jų veiklos bruožus, abiejų akiračio platumą kaip universalaus menininko tipo liudijimą. Konferencijos dieną išvydome pirmuosius knygos apie pianistę Aldoną Dvarionaitę egzempliorius (oficialus leidinio pristatymas numatytas balandžio 2 d. "Vartų" galerijoje), na, o vieni subtiliausių prisiminimų apie šią pianistę priklausytų lenkų muzikologui Krzysztofui Drobai, konferencijoje pateikusiam pranešimą (savo menine išraiška – veikiau esė): "Aldona Dvarionaitė – tėvų keliu… (kaip Aldona tapo Baranovo pilies valdove)". Apgailestavęs, kad geri ketinimai rašyti dienoraštį – sunkiai įgyvendinamas dalykas, K. Droba vis dėlto pažėrė žavios, susitikimus su A. Dvarionaite įamžinusios dokumentikos, kurią būtų verta ištisai publikuoti, o ne lakoniškai perpasakoti. Tegu lieka bent poros sakinių intriga: "Sumanymas padovanoti Aldonai Baranovo pilį gimė aną apsvaigusią (tikrai tokią?) sekmadienio, sausio 16-osios, naktį. Be abejonės, tam ryžausi po koncerto su Chrizantema – tai mano kompensacija Aldonai už moralinius ir meninius nuostolius."

Paskutinėje konferencijos dalyje žvelgta į konkrečius B. Dvariono gyvenimo etapus, susijusius su atitinkamais jo veiklos aspektais. Rita Bieliauskienė nagrinėjo svarbų B. Dvariono dirigento veiklos tarpsnį, detalizuodama Maestro vadovaujamo Vilniaus miesto simfoninio orkestro darbo pradžią (1939 m.), įsibėgėjimą, meninius laimėjimus, neapeidama vos tik atgautos sostinės Vilniaus sociokultūrinės situacijos, kitų svarbių to meto figūrų (V. Landsbergio-Žemkalnio, J. Lenktaičio, S. Špinalskio) veiklos. Maskvietė muzikologė, ištikima mūsų konferencijų prelegentė Ala Grigorjeva apžvelgė įvairialypės B. Dvariono veiklos recepciją Maskvoje ir Leningrade, pasitelkusi knygas ar straipsnius, prisiminimus, kitokius atsiliepimus Sovietų Sąjungos spaudoje. Pranešimo pabaigoje ji paklausė, ar šiandien sovietų režimo palaikyta B. Dvariono muzika pajėgi funkcionuoti posovietiniame muzikiniame kontekste, ar jai lieka tik istoriją liudijančio fakto vaidmuo, o gal tiesiog reikia naujai įvertinti, suvokti ar naujai pažvelgti į šią socialistinio realizmo principais grindžiamą B. Dvariono kūrybos dalį.

Vokiečių muzikologo Helmuto Looso pranešimas nukėlė į Leipcigo konservatoriją po Pirmojo pasaulinio karo (joje B. Dvarionas mokėsi 1920–1924 metais). Priminti ir kiti čia mokęsi studentai iš Lietuvos, tačiau didžioji parnešimo dalis buvo skirta pokarinei Vokietijos, o tiesiogiai ir Konservatorijos ekonominei būklei, psichologiniam klimatui, politinei aplinkai aptarti – kokį poveikį visa tai darė jauniems muzikams, kaip formavosi jų įsitikinimai, nuostatos. B. Dvariono jubiliejinę konferenciją pabaigė Ritos Nomicaitės, prieškario ir vokietmečio spaudos tyrinėtojos, pranešimas. Tuometinių recenzijų pagrindu muzikologė apibendrino pagrindinius B. Dvariono atlikėjiškos veiklos bruožus, piešė jo interpretacinį portretą. Spaudos puslapiuose buvo aptarinėjama įvairiausia Maestro veikla – solisto, kamerinių ansamblių dalyvio, dainininkų ar instrumentalistų akompanuotojo, aišku, ir dirigento, ryškių, jau savarankišku atlikėjo keliu einančių mokinių pedagogo. Gausūs ir kruopščiai parinkti muzikologės argumentai mus įtikino, kad tai būta iš tiesų labai išraiškingo B. Dvariono darbų pradžios meto, reikšmingo aktyvumu, užmojais, galimybėmis ir kūrybingumu.