Pirmasis

Dramatiška baladė

Beata Leščinska

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Spėju, kad Richardas Wagneris, pakylėtai kūręs operose savitą mitografiją, visgi nebuvo išlavinto humoro jausmo žmogus, bent jau jo kūriniuose tokių pėdsakų nerasime (išskyrus sunkiasvorį "Niurnbergo meisterzingerių" komiškumą). Skaitydama "Skrajojančio olando" librete Olando postringavimus apie tai, kaip jis vis negali surasti ištikimos žmonos ir stebėdama sutaurintai rodomą pavydo sceną operos finale, kai Olandas aptinka Zentą su buvusiu sužadėtiniu Eriku, puikiai suprantu Heinricho Heine’s kiek cinišką humorą apibendrinant šią istoriją: "Moterims niekada neverta tekėti už Skrajojančio olando, o mums, vyrams, pamoka – kai moterys nori padėtį pataisyti, mes skęstame". Tai citata iš Heine’s komiškos novelės "Iš pono von Schnabelewopskio memuarų", kurioje Wagneris ir perskaitė legendą apie Skrajojantį olandą, tik kompozitorius pažvelgė į ją rimtai: Zentos aukos dėka pagaliau nuskęsta vaiduokliškas Olando laivas, o jo paties siela išgelbėjama. (Daugiau įdomios informacijos apie operą galima sužinoti perskaičius operos lankstinuke spausdinamą Junijos Galejevos tekstą.) Kita vertus, literatūra ir muzika, o juolab novelė ir opera yra skirtingi menai, kalbant nūdienos terminais, skirtingos medijos – turinio "transliavimo" – rūšys, taigi galbūt visiškai kitokį tos pačios istorijos pateikimą lėmė ne tik kūrėjų asmenybių skirtumas, bet ir tai, kad norėdamas sukurti pilnakraujį, simfonizuotą muzikos teatro kūrinį Wagneris rinkosi tai, kas jam geriausiai tiko – legendą.

R.Wagnerio romantinės operos "Skrajojantis olandas" (1841 m.) premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko kovo 26-ąją. Statytojai – dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė Francesca Zambello (JAV), režisierės asistentas Stephenas Tayloras (Didžioji Britanija), dailininkė Alison Chitty (Didžioji Britanija), šviesų dailininkas Rickas Fisheris (Didžioji Britanija). Tai 1998 m. Bordo teatrui (Prancūzijoje) kurto pastatymo perkėlimas į Vilnių. Beje, 1995 m. Gintaras Rinkevičius kartu su Oskaru Koršunovu yra pastatę "Skrajojančio olando" spektaklį, tiesa, parodė jį tik kelis kartus.

Taigi galime lengviau atsipūsti – pagaliau Wagneris, tiksliau, "Skrajojantis olandas", grįžo į mūsų operą. Galime netgi tikėtis daugiau – perspektyviniuose teatro planuose yra Wagnerio "Valkirija", laikoma iš tų "reformuotų", sudėtingesnių kompozitoriaus operų. Mane tai džiugina, nes man Wagnerio operos (kaip, sakykime, ir Richardo Strausso sceniniai opusai), asocijuojasi su tam tikru europietiškumu, platesniu kultūriniu alsavimu ir kontekstu. Tai, kad šio kompozitoriaus opusai buvo retai statomi Lietuvos operos scenoje, susiję turbūt ne tik su tuo, kad šią muziką kiek sudėtingiau atlikti, nei, pavyzdžiui, "Traviatą" – ko vertas vien Wagnerio orkestras! Šio kompozitoriaus opusų nebuvimas turbūt buvo susijęs ir su ideologiniais dalykais – Sovietų Sąjungoje buvo vengiama statyti Trečiojo Reicho garbinamo kompozitoriaus operas, o tai, savo ruožtu, suformavo ir spragą klausymosi tradicijoje – ši muzika nėra taip "įaugusi" į ausis, kaip minėtoji "Traviata".

Zambello "Skrajojančio olando" versiją pavadinčiau stilinga. Kiek teko matyti Wagnerio operų pastatymų, šis, mano galva, puikiausiai įsipaišo į šiuolaikinę kompozitoriaus operų inscenizacijos tradiciją ir režisūrine estetika, ir netgi spalvine palete (vyraujanti sodri mėlyna su įvairiais jūros paletės atspalviais ir raudonio akcentais) bei kostiumais (statytojams talkino kostiumų konsultantė Carrie Bayliss). Panašių pastatymų gali išvysti, pavyzdžiui, per "Mezzo" kanalą, ir šią akivaizdžią priklausomybę apibrėžtai estetikai laikau kokybės, tam tikro lygio profesionalumo ženklu.

Kita vertus, šiame pastatyme yra ir individualių F. Zambellos ir A. Chitty sumanytų kabliukų: Olando įgulos "zombiai", o ir pats Olandas atrodo tarsi atkeliavę iš kokio "Vidoko" (2001 m. prancūzų mistinis trileris), o operos finalas su atsiveriančiu "pragaru" verčia mąstyti apie barokinio teatro efektus. (Beje, Bordo "Grand Opera", kuriai buvo kurtas šis pastatymas, įsikūrusi XVIII amžiaus pastate.) Tiesa, pats paskutinis režisūrinis "akordas" suglumino, nors gal čia apeliuojama į tai, jog "Skrajojantis olandas" – pasakinė opera?…

Manyčiau, kad pastatymas orientuotas į publiką, žinančią, kas yra Wagneris. Kamerinėse operos scenose statytojai nė nemano kokiais nors režisūriniais ar scenografiniais triukais "padėti" atsitiktinai į teatrą užklydusiam žiūrovui "ištverti" tąsius vagneriškus monologus ir duetus – čia paliekama ganėtinai daug erdvės įsiklausyti į muziką, ją papildant lakoniškais ir kartu reikšmingais vaizdiniais akcentais.

iliustracija
Johannesas von Duisburgas (Olandas) ir Jane Ohmes (Zenta)
M. Raškovskio nuotr.

Kita vertus, visai kitoks yra puikiai sumanytas perėjimas iš 2 į 3 veiksmą: jie rodomi be pertraukos, nestabdant veiksmo žiūrovų akyse keičiamos dekoracijos. Skambant vitališkam, sakyčiau, radikaliai vyriškam jūreivių chorui – bravo LNOBT choro vyrų grupei! – scenoje matome įkaušusių jūreivių šokį bei lynais besikarstančius atletus (veiksmas vyksta laive). Šį sceninį sprendimą galima būtų pavadinti vaizdo klipu pagal Wagnerio muziką, tačiau jis logiškas, nes sudaro kontrastą prieš tai buvusiai rimties kupinai Zentos ir Olando jungtuvių scenai. Tiesiog mistinį įspūdį daro subtilūs Ricko Fisherio kurti šviesų efektai, kuriuos pasitelkus "žemiškajam" operos pasauliui priešpriešinama Olando "anapusybė".

Olando personažas yra ne toks kaip kiti, ir mes tai girdime subtiliose, specifiškai vagneriškose intonacijose. Kovo 26 d. dainavęs Johannesas von Duisburgas labai tiksliai ir giliai įkūnijo vaidmenį. Olandas yra vienas geriausių šio solisto vaidmenų, jo dainuotas daugelyje pasaulio teatrų. Šios patirties nulemta laisvė ir išmanymas, kaip ką daryti, buvo justi ir Vilniuje. Jokių nereikalingų judesių, kita vertus, ramiai būnant scenoje nevirstama statistu. Von Duisburgo dainavimas, tiesa, nestulbinęs jėga, buvo itin niuansuotas, labai tikslus ir nuotaikos, teksto prasmės (o Wagnerio operose tekstas nėra tik rekvizitas greta muzikos) išsakymo požiūriu, ir muzikos atlikimo prasme. Jame regėjai ir Olando kančią, ir jo demonizmą.

Zentą dainavo Jane Ohmes – solistė iš JAV. Specifinė jos balso spalva sukėlė įvairių vertinimų. Tai vėlgi nebuvo stiprios Zentos įkūnijimas, to galėjai ypač pasigesti baladėje – centriniame operos numeryje, kur Zenta pasakoja Skrajojančio olando legendą ir kurioje turime išgirsti jūros stichijos galybę (kai kalbama apie Olando laivą) ir Zentos ryžtą tapti ta vienintele išrinktąja Olando gelbėtoja. Visgi J. Ohmes sukurtas vaidmuo ir vokalinė jo interpretacija buvo savaip logiška. Jos Zenta itin moteriška, trapi, o tai puikiai "rezonavo" demoniškam, anapusiniam Olando vyriškumui. Tiesa, tie, kurie matė ir girdėjo mūsų solistes Sigutę Stonytę (ji dainavo kovo 27 d.) bei Sandrą Janušaitę (dainavusią generalinėje repeticijoje), teigia, kad šios yra tos "tikrosios", stipriosios Wagnerio Zentos.

Dalando – Zentos tėvo, norvegų laivo kapitono, kuris išvydęs Olando turtus džiaugėsi radęs savo dukterei gerą vyrą, – vaidmenį sukūrė ir, kaip visuomet, psichologizuotai atliko Vladimiras Prudnikovas. Maloniai nustebino Audrius Rubežius – norvegų laivo Vairininkas. Kai jį išvydau 3 veiksme, vaidinantį įkaušusį įgulos stumdomą jūreivį, tiesiog savo akimis nepatikėjau, ar tai – tas pats Rubežius, kurį visuomet scenoje matome "su fraku" ir gan santūrų. Dainininko balsas puikiausiai įsiliejo į Wagnerio muzikos srautą, įgyti stilingumo, matyt, padėjo ir vokalo konsultanto Thomaso Lausmanno patarimai. Kultūringu, korektišku dainavimu pasižymėjo ir Zentos auklės Mari vaidmens atlikėja Laima Jonutytė – puiki tartis, gražiai skambantis balsas. Operoje yra ir meilės trikampis – Zenta turi sužadėtinį Eriką, kuriam, žinoma, sudėtinga konkuruoti su demoniškuoju Olandu. Viktoro Aleškovo tenoras yra specifiškos rusiškos mokyklos spalvos, o čia galbūt norėtųsi kitokios, tačiau jo išties puikus dainavimas, romantiškas įsijautimas įtikina. Negalima nepaminėti puikios choro formos. Kartais netgi norėtųsi, kad jis dainuotų ne taip galingai (kalbu apie vyrų dainavimą), nors bendrą muzikinę estetiką tai atitinka.

Dirigentas Gintaras Rinkevičius mėgsta kontrastus ir juos puikiai parodo, moka išryškinti atskirus efektus, o kartu nepraranda kūrinio formos pojūčio. Kitas reikalas, kiek orkestras geba atlikti dirigento nuorodas, juk Wagnerio muzikoje orkestrui ir atskiroms jo grupėms, muzikantams nėra kur pasislėpti. Tačiau nepaisant techninių grojimo nesklandumų (kai kur trūko sinchroniškumo, kai kur ne viską pavyko išgroti), nuotaika, charakteris atskleisti neblogai.

P.S. Per pertrauką mano kompanionė, gan solidi dama, dalijosi įspūdžiais: "Visgi kvailos tos moterys. Ar tu žudytumeisi iš meilės?" Sakau: "Ne. Bet juk Zenta žudėsi norėdama išgelbėti Olandą, tai buvo auka". "O ar verta aukotis dėl vyro?" – retoriškai paklausė ji.

Nueikite į spektaklį ir spręskite patys.