Atsinaujinęs "Kinas"

Jis jau visuose "Lietuvos spaudos" kioskuose – spalvotas, žvilgantis, su Nicole Kidman suvaidinta "Šaltojo kalno" heroje Ada viršelyje. Atrodo, lyg būtų visiškai naujas žurnalas. Todėl jaunesnio amžiaus skaitytojas veikiausiai nustebs pastebėjęs, kad tai – net 280-asis "Kino" numeris.

Tokiam skaitytojui tenka priminti, kad mėnesinis "Kino" žurnalas Lietuvoje buvo leidžiamas net 22 metus – nuo 1972-ųjų iki 1994-ųjų. Jis išsamiai pristatydavo kino teatrų afišą, recenzuodavo filmus, ypač daug dėmesio skirdamas lietuvių kinui, supažindindavo su režisieriais, aktoriais ir, kas anais laikais buvo bene patraukliausia, – pažerdavo žinių iš užsienio, rašydavo ir apie tai, ko nesitikėjai pamatyti. Vienu metu žurnalas buvo perkopęs šiandien sunkiai įsivaizduojamą 50 tūkst. egzempliorių tiražą.

Tiesa, ir kino teatrų auditorija buvo nepalyginti gausesnė. Nepaisant visų cenzūros apribojimų, kinas sovietmečiu buvo ir šiokia tokia pramoga, ir langas į pasaulį, eilės prie kasų kartais nusidriekdavo į gatvę net dokumentinių filmų seansuose. Toks kino poreikis ugdė ir išrankią publiką, kino meno suvokėjus. Suprantama, jų visada mažiau, tačiau bendras kino kultūros lygis, gero kino poreikis anuomet buvo kur kas didesnis.

Nors "Kino" žurnalas visus tuos metus vadovavosi populiaraus leidinio principais, jis vis dėlto labiau orientavosi į supratingą žiūrovą. Ir buvo skaitomas, vertinamas, su juo užaugo ne viena tikrų sinefilų karta. Deja, praėjusio dešimtmečio viduryje žurnalas pasijuto nebereikalingas. Pirmiausiai todėl, kad beveik išnyko kino žiūrovai. Juos pakeitė piratinių vaizdajuosčių ir komercinių televizijų vartotojai. Sugriuvus ankstesnei kino platinimo sistemai, vienas po kito užsidarinėjo kino teatrai, nebeliko kinui taip reikalingo bendro komunikavimo jausmo, sykiu sunyko ir viešo diskurso poreikis.

Dabar akivaizdu, kad tai buvo laikinas krizės reiškinys, tačiau tuomet "Kinas" nesugebėjo įveikti situacijos ir 1995 m. nutraukė savo leidybą. Po kelerių metų ji atnaujinta, bet visai kitu pavidalu. Žurnalas tapo lietuvių kiną reprezentuojančiu metiniu almanachu su išsamiu reziumė anglų kalba. Mažo tiražo leidinys buvo skirtas profesionalams ir nepasiekdavo žiūrovų, o šie vėl ėmė grįžti į kiną. Platintojai siūlo gausybę naujausių filmų, bet kinas nesulaukia profesionalaus pristatymo ir vertinimo.

Šią refleksijos spragą ir pasišovė užpildyti atnaujintas "Kinas", sugrįžtantis prie ankstesniosios formulės. Žinoma, tai rizikingas eksperimentas, ir jo sėkmė priklausys nuo to, ar žurnalas sugebės pritraukti skaitytoją, ar dabartiniams žiūrovams reikalingas vadovas po kino pasaulį, padedantis susivokti prieštaringame kino produkcijos sraute.

"Norime, – rašoma redakcijos žodyje, – kad kiekvienas skaitytojas rastų tai, kas jam būtų įdomu, kad "Kinas" patartų, kokį filmą verta pažiūrėti, ne šiaip pažiūrėti, bet ir įvertinti. Juk žinia, kad išrankus žiūrovas išauga ne tik eidamas į kiną, bet ir skaitydamas kino spaudą, savo įspūdžius lygindamas su kitų nuomonėmis."

Naujasis "Kinas" žada būti kas metų ketvirtį leidžiamas žurnalas, rašantis apie kino teatruose tuos kelis mėnesius demonstruojamus filmus, anonsuojantis būsimas premjeras, išskiriantis iš repertuaro tai, kas, redakcijos požiūriu, įdomiausia. Antai ekranuose ką tik pasirodė juosta "Mano gyvenimo žuvis", ir žurnalas publikuoja ne tik filmo recenziją, bet ir režisieriaus Timo Burtono bei pagrindinio vaidmens atlikėjo Ewano McGregoro kūrybinius portretus. Netrukus įvyks pirmoji rimtesnė mūsų žiūrovų pažintis su žinomiausiu nūdienos japonų režisieriumi ir aktoriumi Takeshi Kitano – išleidžiami du jo filmai "Zatoiči" ir "Lėlės", tad "Kine" galima perskaityti ne tik abiejų recenzijas, bet ir straipsnį apie Kitano gyvenimą bei kūrybą. Tarp anonsuojamų filmų – į mitinę antiką perkeliantis amerikiečių kostiuminis gigantas "Troja", todėl plačiau aptariamas peplumo – superfilmo apie senovę, taip pat ir biblišką – žanras.

Šis sąryšis su aktualiais žiūrovo įspūdžiais, užbėgant įvykiams net į priekį – neabejotinas žurnalo privalumas. Be to, leidinys nesistengia įtikti masinės publikos skoniams, peplumas pristatomas su šmaikščios ironijos doze, beveik visoms publikacijoms taikomi kritinio vertinimo kriterijai.

Džiugu, kad "Kinas" suvienijo visas Lietuvos kino kritikų pajėgas. Tarp žurnalo bendradarbių rasime Sauliaus Macaičio, Skirmanto Valiulio, Živilės Pipinytės, Rūtos Oginskaitės, Vaido Jauniškio, Neringos Kažukauskaitės, Nijolės Andrijauskienės, Sonatos Žalneravičiūtės, Laimos Kreivytės pavardes, jame svečiuojasi žinomas rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas.

Neužmiršo "Kinas" ir lietuvių kino analizės. Šalyje vyksta festivalis "Trispalvis kinas", tad publikuojamas kritikų ir kino praktikų pokalbis redakcijoje – aptariamos nepriklausomybės metų kino problemos, ieškoma lietuvių kino nacionalumo požymių. Rūta Oginskaitė retrospektyviniame straipsnyje atsigręžia į Roberto Verbos vertybes. Net po dvi recenzijas skirta Jono Vaitkaus filmui "Vienui vieni" ir Vytauto V. Landsbergio "Jonukui ir Grytutei". Deja, vertinimai šį kartą anaiptol ne guodžiantys.

Numeryje anonsuojami svarbiausi mūsų laukiantys kino įvykiai – festivaliai "Vilniaus pavasaris" ir "Kino pavasaris", lenkų kino savaitė, vaikų ir jaunimo bei nebylaus kino festivaliai. Pasižvalgoma ir plačiau – po ką tik pasibaigusią Berlinalę. Originalioje rubrikoje "Kino teritorija" operatorius Rimvydas Leipus savo fotoobjektyvu smelkiasi į Sacharos dykumą.

Iš tikrųjų yra ką paskaityti, į ką pažiūrėti – žurnalas malonus akiai, spalvingas, gausiai iliustruotas, patraukliai Gedo Čiuželio sumaketuotas. Žodžiu, toks kinui skirtas leidinys, kokie leidžiami daugelyje šalių, bet Lietuvoje panašaus dar nebuvo. Netenka abejoti, kad jo leidyba kainavo brangiai, nors nusipirkti jį galima palyginti pigiai. Kol kas projektą parėmė LR Kultūros ministerija ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, tačiau jo ateitis priklausys nuo skaitytojų. "Rašysime, jei skaitysite "Kiną", jeigu savo pageidavimais ir pasiūlymais padėsite mums ieškoti tinkamiausios žurnalo formulės", – sakoma redakcijos žodyje.

Pridursime, kad ne tik nuo skaitytojų, bet ir nuo sugebėjimo prisivilioti reklamos, nuo žurnalo redaktorės Rasos Paukštytės energijos ir sumanumo. Viso to nuoširdžiai linkinčios –

7MD