Vampyrai tarp mūsų

"Plačiai užmerktos akys"

Stanley Kubrickas niekad nebuvo geros nuomonės apie žmonių giminę. Kine jį labiau traukė žmogaus beprotybė ir nepaklūstanti jokiai kontrolei laisvė daryti bloga. Apie jo filmą "Plačiai užmerktos akys" (LNK, balandžio 1 d. 22.35) dar prieš premjerą sklido legendos. Filmas žadino smalsumą ne tik todėl, kad vienas didžiausių XX a. režisierių sugrįžo į kiną po beveik 12 metų pertraukos (filmas "Full Metal Jacket" pasirodė 1987 m.), bet ir todėl, kad pagrindinius vaidmenis "Plačiai užmerktose akyse" kūrė tuomet garsiausia kino pora Nicole Kidman ir Tomas Cruise’as. Tiesa, netrukus po filmavimo pabaigos jie išsiskyrė, bet tai jau kita istorija.

Filmo herojui gydytojui Viljamui žmona prisipažįsta, kad kadaise ji buvo pasirengusi užmegzti romaną su gražiu jaunuoliu. Gydytojas nori atsakyti žmonai tuo pačiu. Pasitaiko ir proga: pažįstamas pianistas "suveikia" Viljamui leidimą į puotą, kur vyksta satanistų orgija. Cruise’o herojus gal ir norėtų į ją įsijungti, tačiau yra atpažįstamas kaip svetimas, įsibrovėlis. Kai ryte jis grįžta namo, žmona papasakoja savo sapną. Jame – panašios į tas, kurias vyras neseniai matė paslaptinguose namuose, situacijos.

Taigi dvi orgijos – viena tikra, kita – susapnuota. Visumos prasmė gimsta iš jų susidūrimo. Pirmojoje orgijoje situacijos akivaizdžios: iš pradžių ponai ir ponios dėvi kaukes ir kostiumus, paskui visi yra nuogi ir kopuliuojasi. Kadangi ponių yra daugiau nei ponų, damos priverstos aptarnauti kelis ponus. Kas tos moterys? Gal prostitutės? Gal daktaras tiesiog pateko į prabangų viešnamį? Tačiau filmo autoriai atsako, kad nebūtinai. Gal tos moterys yra panašios į gydytojo žmoną, kuri trokšta erotinių išgyvenimų, bet negali jų patenkinti viešai sankcionuotais būdais? Tos moterys stengiasi paslėpti savo nusivylimą ir todėl pražysta tik sapnuose, juk ir gydytojo žmona Alisa mato save pievoje, atsiduodančią daugybei vyrų.

Be abejo, kiekvienas filmo perpasakojimas yra jo interpretavimas. Tačiau vis dėlto filmas gilinasi į temą, kurią jau ne kartą yra tyrinėjęs kad ir Ingmaras Bergmanas. Vyrai rūpinasi veikla, daug jėgų įdeda į karjerą ir tarsi stumia moteris į kitų glėbį. Kubrickas tai norėjo parodyti prikišamiau nei europiečiai, tam jam ir prireikė orgijos scenos. Sako, kad tai ir yra filmo ištarmė, nes Kubrickui rūpėjo parodyti, kuo skiriasi Amerika ir Europa.

Tačiau "Plačiai užmerktos akys" – dar ir ekranizacija. Filmo titruose parašyta, kad jį įkvėpė Arthuro Schnitzlerio 1929 m. pasirodžiusi apysaka. Kalbėta, kad šios šaltinis – XIX a. pabaigos paskalos apie Austrijos–Vengrijos imperatoriaus dvarą. Kas skaitė, sako, kad viskas perkelta beveik pažodžiui, išskyrus kelias detales, kurios, esą, pakeičia visą siužetą. Knygos herojė Albertina sapnuose ieško tam tikrais psichikos bruožais pasižyminčių vyrų, nes jos vyras tų bruožų neturi. Knygoje nėra ir orgijos – tik nuogos damos, kurios gali provokuoti vyrus, bet šie bus bematant išmesti, jei tik peržengs nematomą ribą.

Banalu sakyti, bet Kubricko filmai nesensta. Bėgant metams jie įgyja vis naujų prasmių. Greičiausiai taip atsitinka todėl, kad režisieriaus pėdomis nuolat seka armija kitų, ne tokių talentingų kūrėjų, kurie padaro Kubricko atradimus akivaizdesnius.

LTV (27 d. 22 val.) parodys Alejandro Amenabaro 1997 m. mistišką dramą "Atmerk akis". Joje pagrindinį vaidmenį kūrė Kidman Cruise’o gyvenime pakeitusi ispanų gražuolė Penelopė Cruz. Vėliau jie kartu suvaidino Amenabaro filmo amerikietiškame perdirbinyje "Vanilinis dangus", bet tai taip pat jau kita istorija.

Viena mano pažįstama nuolat mėgsta priminti, kad kinas, psichoanalizė ir Bramo Stokerio romanas "Drakula" atsirado XIX a. 9-ajame dešimtmetyje, beveik tais pačiais metais, ir daro iš to savo išvadas. Iš tiesų, kas būtų kinas be vampyrų ir be psichoanalizės, o kas mes būtume be kino? Ankstyvuosius nebylius filmus apie įvairias pabaisas šį savaigalį primins festivalis "Tylos garsai", o LNK vieną įdomiausių šios savaitės filmų – 1998 m. Alexo Proyaso "Tamsos miestas" (LNK, 26 d. 1 val. nakties), taip pat išaugusį iš senojo kino. Tai kvapą gniaužančio grožio ekspresionistinio kino stilizacija, kurioje susilieja ir "Nosferatu", ir "Metropolio", ir "Daktaro Kaligario kabineto", ir kitų klasikinių filmų motyvai, netikėtai pateikti MTV dvasia.

Šią savaitę LTV prisimins, kad egzistuoja ir lenkų kinas. Nesuprantu tik vieno, kodėl populiarių, bet į meną dažniausiai nepretenduojančių filmų kūrėjo Jaceko Bromskio "Aš – vagis" (31 d. 23.05) bus rodomas kaip "Elito kinas". Gal dėl filmo pavadinimo?

Filmo herojai – du demoralizuoti vaikinukai, kurie dirba automobilių taisykloje. Vienas jų turi auksines rankas ir gali susidoroti su pačiais sudėtingiausiais mechanizmais, todėl vogtos prabangios mašinos pirmiausia patenka į jo rankas. Jajo svajoja apie gangsterio karjerą, tačiau ir jį auginanti senelė, ir taisyklos savininkas – buvęs boksininkas ir iš esmės geras žmogus – nori Jajo "išvesti į žmones". Buvusi boksininką vaidina Januszas Gajosas – nuostabaus talento aktorius. Todėl režisierius atiduoda filmą į jo rankas. Ir teisingai daro. Gajosas balansuoja ties komedijos lengvumu ir psichologine reakcijų tiesa, vaidina ir juokingą, ir tragišką personažą, o kartu ir dokumentiškai tiksliai atkuria tam tikrą mentalitetą. Jo herojus – šiek tiek amatininkas, šiek tiek – smulkus verslininkas, šiek tiek įsivėlęs į nelegalų verslą, bet kartu ir šiek tiek padorus žmogus. Jis bailys, bet įstumtas į kampą ir pamatęs, kad nėra kitos išeities, gali net tapti tikru didvyriu. Kad toks mentalitetas nesvetimas ir broliams lietuviams, gal net nereikia ir badyti pirštu. Tad filmas vertas dėmesio ne tik dėl puikaus aktoriaus, bet ir dėl labai specifiško atpažinimo momento. Tarkim, aš, žiūrėdamas į Gajoso herojų, kažkodėl prisimindavau "Panoramos" žurnalistą Skirmantą Pabedinską ir kelis komunistų partijos komitetų sekretorius. Gaila, kad filmas rodomas vėlai.

LTV (26 d. 21 val.) rodomą filmą "Vaikinai neverkia" sukūrė garsus kino aktorius Olafas Lubaszenko (Tomekas iš Krzysztofo Kieslowskio "Trumpo filmo apie meilę"). Tai komedija su gerai parašytais dialogais, gerai suvaidintais šių dienų personažais (regis, būtent to pristigo naujajam lietuvių kinui), tačiau ir nieko daugiau. Populiarusis Cezary Pazura vaidina gangsterį, kuris atvažiavo su draugu į Varšuvą sutvarkyti kažkokių reikaliukų. Tačiau Fredas – ne šiaip sau gangsteris, jis dar ir snobas. Po kasdienių komedijų, kurių personažai rimtais veidais sėdi Prezidentūroje, arba įvairių televizijų vakarėlių su nusibodusiais politikais, gal ir verta pasižiūrėti tiesiog komediją. Sako, tai padeda atsipalaiduoti. Bent jau nuo politinio cirko akibrokštų.

Jūsų – Jonas Ūbis