Dailė

Galerijos dešimtmetis naujoje erdvėje

Jubiliejinė "Lietuvos aido" galerijos paroda

Aušra Trakšelytė

iliustracija

Dešimties metų jubiliejų švenčianti "Lietuvos aido" galerija lyg "skrajojantis olandas" jau ketvirtą kartą išnyksta iš vienos Vilniaus senamiesčio gatvelės ir išnyra kitoje. Naujas galerijos adresas – Žemaitijos gatvė 11–22.

Kovo 17 d. gimtadienį bei įkurtuves švenčiančią galeriją pagerbė jos senieji draugai menininkai. Paroda sudaryta iš septyniolikos gerai žinomų viduriniosios kartos menininkų (trys Nacionalinės premijos laureatai, keli Vilniaus dailės akademijos pedagogai ir pan.).

Apie kiekvieną iš jų (K. Jaroševaitę, V. Paukštę, V. Urbanavičių ir kt.) galima kalbėti atskirai ir daug, o tai ir buvo daroma, kai pamėgtos galerijos patalpose būdavo pristatomos personalinės dailininkų parodos. Šį kartą dailininkai susibėgę krūvon kiekvienas apie save primena nauju, niekur neeksponuotu kūriniu, išlaikydamas savitą, tik jam būdingą manierą.

Nuo įkūrimo pradžios (1993) galerija išlaiko svarbiausią bruožą – artimai bendradarbiauja su tais pačiais menininkais. Ekspozicija sudaryta iš tradicinio meno (tapyba, skulptūra, keramika, fotografija) darbų, tačiau neformuoja vientisumo ir ramumo įspūdžio, be to, kūriniai nėra apriboti vienos temos. Atrodo, tai galėtų kelti chaotiškumo ar bent jau padriko nesusikalbėjimo įspūdį. Tačiau dėl kūrėjų mąstymo bendrumo nieko panašaus neįvyksta. Paroda kuratorės Elonos Lubytės sumanumo dėka alsuoja savotišku dinamiškumu, įvairuoja kūrinių siužetinė raiška, medžiagos ar formos. Pavyzdžiui, šalia fantastinių, siurelistinių J. Mykolaitytės ir B. Gražio vizijų – gryna tapybinė, koloristinė A. ir K. Petrulių bei A. Giedrimo tapyba, greta minimalizuotų A. Skliutauskaitės, J. Bagdonavičiūtės, D. Gražienės vaizdų – neekspresyvi, indiferentiška G. Trimako fotografija, jai opoziciją sudaro meistriškai akademiškas Ž. Augustino tikrovės vertinimas. Dar toliau – E. Cukermano rafinuota abstrakcija šalia V. Paukštės natūros energijos.

iliustracija

Beje, tokia dinamikos poza taikoma ir skulptoriams bei keramikams: juvelyriškai, smulkiai B. Stulgaitės sukurtai formai kontrastuoja sunkiasvoris, gamtos struktūras menantis V. Urbanavičiaus darbas, o palubėje "skrajoja" K. Jaroševaitės angelo skulptūrėlė, išlaikiusi autorei būdingą archajišką formą, tačiau pakeitusi medžiagiškumą (tekstilė). Šalia juodosios V. Antanavičiaus keramikos demonstruojama "spalvotoji" N. Blaževičiūtė.

Bendra ekspozicijos nuotaika išsiskiria estetiškumo ir šiltumo aura, taip pat tauraus humaniškumo pajauta, kurios dažnai pasigendame naujajame mene. Žinoma, visa tai yra susiję su brandžiu ir profesionaliu dailininkų elitu.

Dar vienas galerijai svarbus dešimtmečio progos įvykis – naujas, tačiau pakankamai savarankiškas "Creo Studija" padalinys, kuris imasi plėtoti jau seniau pradėtą darbą leidybos, fotografijos ir dizaino srityse. Tiesioginis galerijos ir studijos bendradarbiavimas bus panaudojamas profesionaliau reprodukuoti meno kūrinius, leisti dailės albumus ir katalogus.

Pasidžiaugę gražiu jubiliejumi, nauja tradiciška paroda, menininkų naujais darbais ir glaudžiu bendradarbiavimu, entuziastingu profesionaliu "Creo Studijos" jaunimu, linkime ir toliau neiškrypti iš pasirinkto kelio, estetinių principų pastovumo, kartu nepamirštant "skrajojančio olando" įvaizdžio, kuris formuoja nuosekliuosius galerijos lankytojus, pamėgusius šias žaidimo taisykles.