Atšiaurioji Islandija, o gal ne?

Aurelija Čepulinskaitė. "Geizerių kalva"

Vienu iš pagrindinių Islandijos, Grenlandijos ir Farerų salų kultūros dienų akcentų tapo "Lietuvos ryto" fotožurnalistės, fotomenininkės Aurelijos Čepulinskaitės spalvotų fotopeizažų, pašvęstų Islandijos gamtai, paroda. Parodos pavadinimą "Šalta. Karšta. Islandija" galima "šifruoti" bent dviem būdais. Pirmasis – išorinis, neatsiejamas nuo Islandijos gamtos. Garuojantys karšto vandens ežerai ir spengiantys šalčiu ledynai, įkaitusi nuo apačioje kunkuliuojančios plazmos žemė ir siautėjantis vėjas, putojančios upės ir ugnimi alsuojantys ugnikalniai bei žaliai (šilta) mėlynas (šalta) horizontas. Iš tiesų, tokio derinio nerasi ramioje Lietuvos gamtoje. Todėl jau pats parodos pavadinimas puikiai pristato menkai mums pažįstamą šalį – Islandiją.

Tačiau ir parodoje, ir parodos pavadinime yra kažkas giliau, kažkas, kas fotopeizažams suteikia emocionalumo, ne tik dokumentikos jėgą. Žinoma, tai jausmas. Šalta – kai vieniša, neramu ir baisu. Karšta – kai smalsu, kai degi aistra peržengęs per aplinkinio pasaulio barjerus pažinti, paliesti, suprasti... Žinoma, mūsų klimatas irgi negaili įvairių permanų (lietus, kruša, saulė, lietus – ir viskas per vieną dieną). O ir emocinių kontrastų, varginančių kryčių nuo "šalta" prie "karšta" nesunkiai pasigaminame ir patys, ir aplinkiniai padeda... Tačiau parodos pavadinime yra ir trečias žodis – Islandija. Jis tampa jungiamąja karšto ir šalto grandimi, tačiau taip pat žada egzotišką šių dviejų konrastų paslaptingumą. Juk tie kraštai daugumai iš mūsų atrodo daug tolimesni nei, tarkim, Amerika. Ir geografija čia niekuo dėta. Galbūt tas nepakartojamas klimatas, ta natūrali, gamtinė šalies izoliacija sukūrė žmones, viską matančius kiek kitu kampu nei mums įprastas vakarietiškasis. Ir visiškai nestebina, kad šiais laikais, jau beveik neabejojančiais kultūrinės decentralizacijos būtinumu, tokie kraštai kaip Islandija, Grenlandija, Farerų salos ir... Lietuva tampa vis įdomesni. Tiek savo gamta (jos natūralumu, kontrastais, išskirtiniais bruožais), tiek, be abejonės, ir kultūra, senąja ir šiuolaikine...

Aurelija Čepulinskaitė. "Geizerių kalva"

Pati šio kultūros dienų festivalio organizatorių idėja parodyti Islandijos gamtą lietuvės fotografės akimis intriguoja. Viena vertus – matome daug tenykštės gamtos, tačiau liekame neprisilietę prie tos kultūros žvilgsnio į ją, su Islandijos gyventoju požiūriu į gamtą galime susipažinti tik iš kelių trumpų sakinukų parodos autorės tekstuke, tokių kaip šis: "Gamta ir jos fenomenai priklauso visiems, ja reikia džiaugtis, ją saugoti, jos nenaikinti ir neteršti", – toks lakoniškas islandų atsakymas į visus iškilusius klausimus, kodėl privačios įžymybės turistams rodomos už dyką. Tačiau kita vertus – galbūt "svetimo" žmogaus žvilgsnis gali užčiuopti kažką nauja ir leisti žiūrovams šią neįprastą gamtą stebėti lyg ir "savomis", savos kultūros akimis, tokiu būdu sukuriant šiltesnį kontaktą. Ne pristatymas, o dialogas, kurio pėdsakai dalyvių viduje išlieka daug ilgiau...

Tik įžengę į parodos salę "pasineriame" į vieną iš ežerų, atspaustą ant didelio formato vėliavinio fotopopieriaus. Kaip pati A. Čepulinskaitė prasitarė atsakinėdama į klausimus, – tai labiausiai jai patinkanti nuotrauka. Toliau eidamas ir apžiūrinėdamas gausiai pristatytą nuotraukų ekspoziciją pasijunti tarsi žiūrėdamas dokumentinį filmą apie Islandijos laukinę gamtą, kuri, anot autorės, užima didžiąją salos dalį.

Nors viskas nufotografuota tik per tris dienas, galima susidaryti įspūdį, kad autorė ten praleido ištisus metus. Pro mus praplaukia kadrai su pavasariškai žaliuojančia žole, su vasaros nuotaiką įkūnijančiomis žydinčiomis gėlėmis, su rudeniškai išdžiūvusiomis savanomis, su žiema alsuojančiais ledynais. Gal iš tiesų ta Islandijos gamta tokia nepakartojama ir viską apimanti?..