Margas prancūzų muzikos kontūras

Denis Evesque ir Agnés Huber-Evesque

Kad fleitininkas profesorius Algirdas Vizgirda, plėsdamas profesinį regos lauką, gana dažnai lankosi Prancūzijoje ir kad jos muzikinės kultūros tradicijoms bei jos kompozitorių muzikai nėra abejingas – žinome, tuo kaskart įsitikiname šio atlikėjo rengiamuose koncertuose, tai, ko gero, jaučia ir jo fleitos klasės Muzikos akademijoje studentai, ir maestro scenos partneriai bei kolegos. Tad natūralus tokio ilgamečio prancūziškos muzikos studijavimo rezultatas – šios šalies kompozitorių kūrybos koncertas, tačiau jo repertuaras vien iš XX a. opusų – nauja ir maloni patirtis tiek pačiam atlikėjui, tiek ir publikai. Tokį koncertą ir išgirdome Filharmonijos Didžiojoje salėje kovo 17 d. Neapsiribodamas tik solo fleitai repertuaru, A. Vizgirda, remiamas Prancūzijos ambasados Lietuvoje, pasitelkė pianistų Deniso Evesque ir Agnés Huber-Evesque duetą (Prancūzija), kurio dėka koncerto kamerinė raiška išsiplėtė, aprėpdama solo kompozicijas, fleitos ir fortepijono duetus ar grynai fortepijoninius opusus keturioms rankoms. Tarp tvirtą vietą visuotinėje muzikinėje atmintyje užimančių kūrinių – F. Poulenco Sonatos fleitai ir fortepijonui, C. Debussy "Syrinx", M. Ravelio ciklo "Mano motušė Žąsis" – skambėjo ir kitų kompozitorių muzika, neretai aplenkiama tradicinio repertuaro sąrangoje, tačiau ne mažiau įtaigiai, paraleliai alsuojanti epochos tvinksniais bei atitinkamai išsiskleidusios estetikos ženklais – A. Rousellio ar A. Caplet, A. Joliveto ar D. Milhaud, E. Chabrier ar J. Mouquet kūryboje.

XX a. pradžios Prancūzijos, Paryžiaus muzikinis klimatas – ne tik kompozitorių idėjomis grįstas, ką savaip priminė ir šio koncerto kompozicija. Joje skambėjusių kūrinių autoriai – impresionizmo, "Šešeto", "Jaunosios Prancūzijos" atstovai – kūrė supami spalvingos to meto kultūrinės panoramos, kurios intensyvumą, margumą kompozitorius I. Stravinskis yra prilyginęs tvinksinčiam pasaulinės kultūros pulsui, o rašytojas Klausas Mannas, tarpukariu pavadinęs Prancūziją europietiškiausia valstybe, čia tvyrančią specifinę atmosferą charakterizavo taip: "Tikrai europietiška yra tai, kas atsiveria ir kartu išsaugo, kas priima į save, bet kartu išlieka".

To meto muzikos kūrėjų meninius siekius prasmingai turtino ir atlikėjų karta – A. Cortot, J. Thibaud, R. Vines, M. Long. Būtent Margueritte Long (C. Debussy ir M. Ravelio kūrinių atlikėjos) vadovaujamas šio koncerto svečias – pianistas D. Evesque – ir puoselėjo savo fortepijono studijas, o jo pianistinę sampratą greičiausiai formavo ne tik tiesioginė profesorės įtaka, bet ir dar ankstesnės kartos, jos pedagogų – R. Vineso ir A. Cortot – tradicijos. Dėl to minėto koncerto publika galėjo mėgautis ne tik prancūzų opusų kaleidoskopu, bet ir interpretaciniu skoniu, tapatinamu su išskirtine prancūziška instrumentine pajauta. Analogiškų įsitikinimų vedina ansamblio visuma dalijosi ir A. Huber-Evesque, į ansambį darniai įsiliejo ir fleitininkas A. Vizgirda.

Koncerto repertuaras buvo sudėliotas iš miniatiūrų formatų ar lakoniškų ciklų padalų, kuriuose mažiausiai vietos teko virtuoziniams triukams, tempo ar dinamikos efektams. Fortepijonas čia nė iš tolo nepriminė jausmų kankinamo deklamatoriaus ar mušamojo instrumento. Kaip ir fleita, kuri nuo pradžių iki galo išliko tarsi tyras, gamtos virpesius, žemės ar dangaus poeziją bei subtilų sąmojį skleidžiantis garso šaltinis, sekantis įkandin J. Mouquet, A. Rousellio, C. Debussy, A. Caplet, F. Poulenco ar A. Jolivet muzikinių raižinių.

Koncerto programą apjuosė pianistų ansamblio skambinami E. Chabriero, M. Ravelio bei D. Milhaud opusai: pjesė "Komiškas kortežas", paženklintas dar romantiniu prisirišimu prie melodijos, dekoratyvių jos elementų, ciklas "Mano motušė Žąsis", grakščiai palytėtas jaukaus impresionistinio vaizdingumo, sustabdyto akimirkos autentiškumo, ir kinematografinė simfonija "Jautis ant stogo" (autoriaus transkripcija fortepijonui keturiomis rankomis), alsuojanti kasdieninio miesto gyvenimo ritmu, kinematografiška kaita, populiarių dainų plastika. Kiekvienai kompozicijai pianistai surado savą interpretacinių priemonių žodyną, svarbiausią priegaidę suteikdami garso estetikos matmeniui, būtent jo galimybei byloti, pastebėti, štrichuoti, fiksuoti, eskizuoti ar tiesiog organizuoti muzikinį laiką, kuo taikliau atliepiantį nuotaiką, būvį, vaizdą, aromatą. Skirtingus epochos taškus atskleidusios šios, o ir visos koncerto kompozicijos susijungė į iškalba, skoniu bei sąmoju žėrintį muzikinį kontūrą, kurį dar pratęsė keli bisai.