Teatras

Nauji Teatro dienos drabužiai

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija

Rytoj įvyksiantis iškilmingas Teatro dienos ir scenos meno kūrėjų pagerbimas vėl sugrįš į sostinę ir jau išbandytą Rotušę. Ir vėl geriausiems mūsų scenos meistrams bus teikiamos premijos už sezono nuopelnus. Ir vėl juos rinko kai kam tarsi ašaka gerklėj įstrigusi kritikų komisija. Tiksliau – žmonės, kurių dalyvavimas tokiuose renginiuose, kaip ir jų lankymasis spektakliuose, nebeturėtų kelti jokios nuostabos. Juk jie, vokiečių meno teoretiko ir filosofo Boriso Groyso žodžiais tariant, tik tą ir daro, kad rašydami savo tekstus bei komentarus kuria spektakliams jų "apsauginį drabužį": be tekstų "gyvenime" spektakliai atrodytų nuogi ir nesaugūs.

Nuoga atrodytų ir oficialioji Teatro diena, jei jos kasmet nelydėtų linksmos ir graudžios istorijos, pasitenkinimai ir nepasitenkinimai bei pasikeitimai. Kad ir kokie būtų, visi jie formuoja vis kitą Teatro dienos "siluetą", bandydami ilgesniam laikui įteisinti kurią nors vieną tendenciją. Tad dar, atrodytų, taip neseniai gerbtą bronzinę ir sunkoką Kristoforo statulėlę jau kuris laikas buvo pakeitęs baltas ir lengvas "vokinis premijavimas", o į jį šiemet pasikėsino "Auksiniai scenos kryžiai". Žinoma, reikalaujantys deramo įteikimo ir aplinkos, ką šįkart taip pat reglamentavo komisija ir Kultūros ministerija. Beje, šioji turbūt "atsikando" kai kurių teatralų savivalės ir nusprendė Teatro dienai bei laureatams pagaliau suteikti valstybinės reikšmės statusą.

Turbūt tik tokia ir galėjo būti išeitis, pagaliau "apsaugant" Teatro dieną nuo nenuspėjamų rinkos pokyčių, kurie darė ją tai užsakomaisiais koncertais, tai menkaverčiais šou su tarsi per Kalėdas ar valstybines šventes vėl linksminančiais, tik dabar savo kolegas, atlikėjais. Bet šitaip sugriuvo ir paskutinė viltis dalytis švente tarsi pereinamąja gairele – iš miesto į miestą, iš teatro į teatrą, ką pradėjo Kauno ir pratęsė Panevėžio dramos teatras. Dėl to turbūt kalti ir kritikai, ir teatralai, nenorėję nusileisti savo gildijų ambicijoms – vieni žūtbūt pasiryžę apdovanojimais įteisinti ir savo veiklos prasmingumą, kiti – visomis išgalėmis šį prasmingumą diskvalifikuoti. Beje, diskvalifikuojant ir savo gildijos kolegų darbą. Tad, reikia manyti, nuo šiol kiekvienas teatras kaip turėjo, taip ir turės savo Teatro dieną bei savo apdovanojimus, o "Auksinių scenos kryžių" laureatai vyks į Rotušę tarsi Prezidentūrą atsiimti savo "ženklo" už nuopelnus. Ką gi – irgi neblogai ar bent jau geriau už tuščiai įveiktus 200–300 km, bemiegę naktį svetimame mieste, kad pasidžiaugtum savo kolegos sėkme. Juk sostinės kritikai, kai kurių teatralų manymu, tik sostinės kūrėjus ir temyli.

O viskas turbūt prasidėjo nuo to, kad karnavališkos pas mus dvasios Teatro dieną išties buvo bandyta reglamentuoti pagal vienokias ar kitokias taisykles ir suteikti jei ne "Oskaro", tai bent jau savo "statulėlės" ar "premijos" prestižą. Nieks nenuneigs, kad kūrėjai jos metu būdavo ypač pagerbiami – ir raudonu kilimu ėjo, ir ilsėdavosi koncerto metu, virpančia širdimi laukdami savo pavardės, ir puokštes gėlių gaudavo, ir buvo akinami fotografų blyksčių bei gaudomi televizijos kamerų. Tiesa, kartais išpūsta iki visuotinumo, kartais priversta kompleksuoti ir gūžtis tarp savų, ši šventė taip ir nesuprato, kam yra skirta – visiems ar tik saviems, scenos menininkams, kritikams, ar dar ir žiūrovams. Juk kritikai, žinoma, turi tik vieną – aukščiausią – kriterijų, tad apvažinėję Lietuvos teatrus įvardija savo pretendentus. O ceremonija, kokia ji ir pritiktų teatralų šventei, reikalauja viešumos ir tęstinumo, pagaliau savo pompastikos ir reklamiškumo, žiūrėjimo, organizavimo ir dalyvavimo malonumo. Atimsi iš jos teatrališkumą ir sceniškumą, vertinimų lankstumą, visą formų žaismės, tradicijos ir naujovių įvairovę, kas apskritai būdinga scenos menui, pritaikysi griežtą, tačiau padorų "forumo" apdarą, ir šventės nebėra. Nebėra jos dvasios, kuri padvigubintų, patrigubintų laureatų džiaugsmą ne vien imant apdovanojimą iš jį duodančiojo rankų.

Greičiausiai Teatro diena pavargo būti skirtingų nuomonių ir skirtingų kirpimų įkaite, kad šiais metais atbaidė norinčiuosius ją organizuoti. Turbūt ir teatrai pavargo būti oficialios Teatro dienos įkaitais, iš kurios staiga panūsta pasityčioti (kaip Nacionalinis dramos teatras), nes jaučiasi nepelnytai užmiršti. Bet kur tarp teatro vadybininkų ar pačių teatro vadovų jau rasi tokį beprotį, kuris dabar "Auksinių scenos kryžių" nominacijoms (kai jokiuose prioritetuose nėra numatyta dar viena išlaidų reikalaujanti teatro savaitė) ryžtųsi, tarsi "Auksinei kaukei" Maskvoje, surengti mūsų teatrų spektaklių maratoną ir ne tik kritika, bet ir publika patikrinti, kokia Teatro diena reikalinga ir koks apdaras jai pritinka. Ir šį maratoną galėtų matyti (o ne tik jame dalyvauti) visi teatralai – vietiniai ir svečiai, galėtų lyginti savo ir kolegų darbus ir jaustis vieno teatrinio sezono konteksto dalimi. Bet ir tuomet ne kas – maratono demokratiškumas staiga gali pažadinti savo nepilnavertiškumo jausmą, o tuomet norėsis teisintis, guostis ir daugiau turbūt į jį nebevykti. Tiesiog neberizikuoti, bet ramiai dirbti savo terpėje ir džiaugtis tuo, ką turi ir gali. Nes bet koks maratonas, jei jo metu bus skaičiuojami balai, susargdina varžytuvių karštine, ir jai atlaikyti reikia stipraus organizmo. Bet ir vėl pamanau: tik toks maratonas, kurį stebėtų ne 9 ar 10 komisijos narių, o dauguma praktikų ir teoretikų gildijų atstovų, kurie čia pat galėtų ir savo nuomones sukryžminti, turėtų daugiau naudos ir visiems teatralams, ir paprasčiausiai "išskaidrintų" Teatro dienos bei jos laureatų "bylas". (Gaila, kad šiandienė politinio gyvenimo laikysena ir leksika spraudžiasi į visas kitas sritis, bet toks yra laikas.)

Kritika išties nori visus (spektaklius, kūrėjus) aprengti sau priimtinais drabužiais. Tiesiog toks jos darbas ir pašaukimas, tarsi dizainerių, kurie pristatydami savo kolekciją pateikia po keletą skirtingų kirpimo modelių, varijuodami medžiagas, spalvas ir detales. Ir taip nurodo, kas yra ir artimiausią sezoną bus madinga. Žinoma, teatro kritika nuo dizainerių šiek tiek skiriasi: selekcionuodama savo modelius, ji tarsi netyčia atrenka tai, kas parankiausia "dėvėti" jai pačiai. Ir norėtųsi jai ne laisvo silueto ir įžūlių detalių, o to, kas išryškintų jos figūrą ir subtilų skonį. Taigi ji demonstruoja skonio receptorių, visumos tikslingumo ir kirpimo taisyklių galią, ir ne tik sau, bet ir spektakliams neleidžia atrodyti bet kaip.

Tačiau kritika turi vieną mažą ydą – ji visad tikrinasi pagal jau pripažintus mados klasikus ir pagal esamo laiko kontekstą. Nuo klasikų niekur nepabėgsi – jie visad pateiks lakoniškiausią ir įtikinamiausią formą, tačiau kontekstualumas ne visad žaidžia jų ar ieškotojų naudai. Būtent čia kritika ir atsiduria dviprasmiškoje situacijoje, kurios rezultatus kiekvienais metais regime kaip Teatro dienos laureatų sąrašą. Ši situacija anaiptol nėra vien lietuviškos prigimties – tiesiog tokia apskritai šiandienos meno kritikos padėtis: viena vertus, ji savo pristatomais, "aprengiamais" kūriniais kritikuoja netikusį ir sustabarėjusį publikos skonį bei jai įtinkančius menininkus, o kita vertus – stoja šios publikos pusėn, kritikuodama prastai jai "pasiūto" drabužio kokybę. Ir kartais išties nesvarbu, didelis ar mažas kūrinys, originalus ar tradicinis, susiformavęs ar tik besiformuojantis, daug ar mažai pareikalavęs kūrėjo pastangų – visi jie tarsi teatrinio sezono muziejaus eksponatai surenkami į krūvą ir savo eklektika tiesiog priversti atspindėti kritiko, kaip eilinio žiūrovo, ir kritiko, kaip vertintojo, poziciją ir drabužį. Tiesa, norėdama atrodyti bent kiek padoriau, kritika, be abejo, derina ir modelius, ir spalvas, bet kadangi rinktis tenka iš to, kas yra, ir dar taikant prie savo skonio bei stiliaus (kad ir kaip retsykiais jie įvairuotų), tad dažniausiai garantuotas nepatogumo jausmas. Kaip bežiūrėsi, modelis ne visiems bus tinkamas dėvėti, nes visad viena detalė užgoš kitas, sunkesnė nusvers lengvesnę, ilgesnė kyšos iš po trumpesnės.

Tad ir kritikai visai teisėtai gali jaustis sezono konteksto ir pačios Teatro dienos įkaitais, kuriai vis norint išvengti chaotiškumo ir suteikti aukščiausio rango ceremoniškumo buvo pagaliau sumanytas ne kokio "Auksinio Dioniso" ar juolab "Auksinio vaidilos", "Scenos veidrodžio" ar "Auksinės rampos", "Auksinės scenos" realybės ar fikcijos, o "Kryžiaus" apdovanojimas.

Galbūt ir rytoj priešais Rotušę gaus trimitai, ant jos stogo plevėsuos Teatro dienos vėliavos, o akrobatai, žonglieriai ir juokdariai kvies nusipelniusius scenos kūrėjus stabtelėti ant raudono kilimo ir užmiršti visas sezono nesėkmes, pykčius, abejones bei triūsą. Kad be jokio sąžinės graužimo priimtų apdovanojimą ir jaustųsi ne atskirtieji, o jų kolegos be jokio įtarumo švęstų kartu bendrą šventę. Bet ir tokia ji turbūt atrodytų kaip dar viena visuotinės Teatro dienos utopija, nes po 27-osios pradėtų tiksėti kito sezono laikrodis ir visiems norėtųsi vėl naujų drabužių.

Ir vis dėlto – juk buvo pasakyta: šventą dieną švęsk. Kad ir kokius drabužėlius dėvėtų, Teatro dieną švęsk. Tad – su švente, mieli teatralai!