Trūksta ne choreografų, bet atlikėjų

Anželikos Cholinos teatro šokio spektaklis "Mėnesiena" M. Raškovskio nuotr.

1998 metais pirmą kartą Lietuvos muzikos akademijoje surinktas aktorių-šokėjų kursas net tik papildė Lietuvos atlikėjų gretas, bet kartu įrodė, kad jų vis dar trūksta. Globojami kurso vadovės lektorės Anželikos Cholinos, aktoriai-šokėjai 2002 metais sėkmingai baigė bakalauro studijas ir dabar studijuoja magistrantūroje. Kadangi ši specialybė yra dubliuota, tai ir ją pasirinkusiųjų sceninės raiškos pobūdis skirtingas: vieni dabar vaidina, kiti vaidina ir šoka, treti tiktai šoka. Šalia viso to bakalauro studijas baigę studentai nesibijo patys kurti ar net užsiimti pedagogine veikla. Tačiau, kaip pasakytų kurso vadovė A. Cholina, "išlikti šitam mene yra labai sunku, nes dažniausiai atsitinka taip, kad kūrėjui neužtenka tik savęs".

Žmonės, pasirinkę šios specialybės studijas, vienaip ar kitaip buvo susiję su teatru, su šokiu, tačiau beveik visiems trūko gero fizinio pasirengimo. Dauguma pradėjo studijas turėdami didesnį ar mažesnį klasikinio, liaudies ar šiuolaikinio šokio bagažą, tačiau buvo ir tokių, kurie apskritai nebuvo "ragavę" šokio meno. Stojančiuosius viliojo ir tai, kad aktorių-šokėjų kursui vaidybą dėstys režisierius Jonas Vaitkus. "J. Vaitkus mus mokė kompozicijos, dramaturgijos, analizės. Jis išmokė šokėjui svarbaus režisūros supratimo, kartu ir atlikėjui būtinos stiprybės, ištvermės, kontrolės, gebėjimo save valdyti ir svarbiausia – pasitikėti savimi", – prisimena Muzikos akademijos aktorystės ir šokio magistrantė Goda Laurinavičiūtė.

Ir studentai, ir dėstytojai pirmuosius ketverius bendro darbo metus prisimena su šypsena. Studentams įdomi buvo ne tik vaidyba, klasikinis bei šiuolaikinis šokiai, bet ir literatūra, meno istorija bei Rytų filosofija, pagrįsta suzuki technika, kurią dėstė šokančių aktorių kurso idėjos autorė Vesta Grapštaitė. "Ir Aira Naginevičiūtė, ir Jonas Vaitkus reikalauja daug improvizuoti, kas labai praverčia ugdant atlikėjo kūrybiškumą. Tuomet esi ne tik atlikėjas, bet ir kūrėjas", – pasakoja Goda. "Man dar labai patiko kompozicija, charakterinis šokis", – įsiterpia kita aktorystės ir šokio magistrantė Brigita Urbietytė. Tačiau studenčių džiūgavimus nustelbia skundas, kad per tuos ketverius metus vis dėlto labai trūko kvalifikuotų pedagogų iš užsienio. Šiuo metu magistrantūroje studijuojanti Indrė Pačėsaitė prisimena viešėjus keletą pedagogų iš užsienio, tačiau ne tik jų, bet ir įvairesnių seminarų bei studentų mainų galėję būti ir daugiau.

Dėstytojai savo ruožtu džiaugiasi galėję dirbti su įdomiais ir talentingais žmonėmis. Šiuolaikinį šokį dėsčiusi lektorė, žymi Lietuvos choreografė A. Naginevičiūtė prisimena labai skirtingas, bet kartu ir savotiškai įdomias asmenybes: "Vieni buvo įdomūs savo atlikimu, kiti – kūryba, treti – savo bandymais šiuolaikiniame šokyje ieškoti naujų formų". Kurso vadovė LMA doc. A. Cholina studentus vertina kiek griežčiau. Anot jos, visas kursas fiziškai pasirengęs buvo silpnai. "Tačiau jie visi man brangūs, stengiausi ne tik atskleisti kiekvieno studento individualybę, bet ir supažindinti su teatro specifika", – priduria A. Cholina.

Muzikos akademijoje suteikiamas universitetinis išsilavinimas, todėl nemažą aktorių-šokėjų specialybei skirtą programos dalį sudaro teoriniai dalykai. "Tokią specialybę turėtų rinktis žmonės, jau turintys tam tikrus šokio pagrindus, o ne šiaip sau – iš gatvės", – sako G. Laurinavičiūtė, daugiau kaip dešimtį metų šokusi Kauno šokio teatre "Aura". Jai pritaria ir lektorė A. Naginevičiūtė. Ji teigia, kad ketverių metų visiškai pakanka parengti aktorių-šokėją, jei jis ateina mokytis jau šiek tiek pažinodamas šokį ar tam tikrą šokio techniką. Daugelio nuomone, magistrantūra reikalinga tik tiems, kurie nori užsiimti pedagogine veikla ar išbandyti savo jėgas choreografijoje. O šokėjams, kurių karjera iš tiesų trumpa, papildomi dveji mokslo metai nėra labai reikalingi.

Analizuojant šokančių aktorių choreografinę sėkmę vertėtų pradėti nuo Andriaus Katino, kurio sėkmingas kūrybinis kelias prasidėjo jau pirmais studijų metais. Kartu su tame pačiame kurse studijuojančiomis Sigita Mikalauskaite ir Indre Pačėsaite Andrius sukūrė šokio miniatiūrą "Aš, ji ir ji", rodytą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, šiuolaikinio šokio festivalyje Bytome. Ypač gero vertinimo susilaukė spektaklis "Orfėjas ir Euridikė", kurį Andrius pastatė kartu su suome Marija Saivosalmi, į Lietuvą atvykusia pagal "Erasmus" programą. "Man reikėjo žmogaus, mąstančio panašiai, kaip ir aš", – sako Andrius, Nacionaliniame dramos teatre neseniai parodęs dar vieną su Marija sukurtą spektaklį "Mėnesiena".

Kita aktorių-šokėjų kurso studentė Brigita Urbietytė ne tik dalyvavo A. Cholinos spektakliuose, bet ir pati bandė kurti. Deja, šokio miniatiūros "Va taip", "Farucca", "Tie, kurie miega" (statyta drauge su Edita Stundyte), 2001–2002 metais pristatytos Lietuvos publikai, taip ir liko kaip užmiršti eskiziniai darbai. Be to, Brigita su choreografu Andriumi Kurieniumi, dirbančiu Kauno muzikiniame teatre, pastatė tango spektaklį "Trijų minučių romanas" ir duetą "Buitiaška", susilaukusius prieštaringų kritikų vertinimų. Paprašyta palyginti pedagogiką, choreografiją ir šokėjo atlikėjo veiklą, pirmą vietą Brigita skyrė choreografijai: "Visi trys dalykai yra labai skirtingi, tačiau labiausiai man patinka kurti". Aktorystės ir šokio magistrantė taip pat užsiima pedagogine veikla. Brigita jau treti metai ne tik šoka Tango akademijoje, bet ir su akademijos vadovu Juanu Eduardo Gimenezu veda tango pamokas.

Talentinga šokėja G. Laurinavičiūtė nemažą dalį savo laiko skiria pedagogikai: Muzikos akademijoje ir Baleto mokykloje dėsto šiuolaikinio šokio techniką, veda jogos pamokas Kaune. "Pedagoginis darbas yra labai sunkus, nes čia daug kūrybos. Nėra parašyta, ką tiksliai privalai daryti, turi nuolat kažką keisti, nuolat galvoti, o kartu ir pats mokytis", – tvirtina Goda. Jos sceninė praktika neapsiriboja vien šokiu: Goda taip pat dalyvavo Alberto Vidžiūno spektaklyje "Mamutų šalis" bei Jono Vaitkaus spektaklyje "Užupio perversijos". Paklausta, kas įdomiau, šokis ar teatras, aktorystės ir šokio magistrantė nedvejoja: "Vis dėlto esu šokėja, nors dažniausiai atlikdavau vaidmenis su draminiu pagrindu".

Teatro keliu patraukė aktorių- šokėjų kurso vaikinai Gytis Ivanauskas ir Giedrius Savickas. Kurso vadovei A. Cholinai rekomendavus, Gytis gavo jį išgarsinusį vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje "Ugnies veidas". Vaikinas vaidino ir režisieriaus Gintaro Varno pjesėje "Tolima šalis".

Keliuose A. Cholinos spektakliuose dalyvavęs G. Savickas visgi sužibėjo dramos, o ne šokio srityje. Giedrius didžiulio pripažinimo susilaukė praėjusiais metais, kai buvo nominuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Teatro draugijos premijai už debiutą O. Koršunovo spektaklyje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija". Aktoriaus karjera neatsiejama nuo gastrolių: abu vaikinai šiuo metu su O. Koršunovo teatru yra išvykę į Prancūziją.

Ką veikia kiti aktorių-šokėjų kurso bakalaurai, buvo nesunku sužinoti: Edita Skundytė, Indrė Bacevičiūtė, Indrė Pačėsaitė, Sigita Mikalauskaitė yra nuolatinės A. Cholinos spektaklių atlikėjos, taip pat vaidina "Lėlės" ir Jaunimo teatro spektakliuose.

Atrodytų, lyg ir turime nemažą atlikėjų būrį, tačiau pavarčius įvairių choreografų ir režisierių spektaklių programėles, į akis krenta tos pačios pavardės. "Lietuvoje nėra jokios konkurencijos. Trūksta ir choreografų, ir šokėjų", – teigia magistrantė Indrė Pačėsaitė. Viskas "subėga" į uždarą ratą: nėra finansų, nėra salių, nėra patalpų repeticijoms, o svarbiausia – Lietuvoje nėra šokėjus rengiančių mokyklų. Anot choreografės A. Naginevičiūtės, tai didžiulė problema, kurią Lietuvos choreografai turėtų spręsti bendromis jėgomis. Lektorė priduria: "Situacija tokia, kad choreografų yra daugiau nei atlikėjų".

Šokančių aktorių kurso vadovės A. Cholinos požiūris kiek kitoks: "Lietuvai trūksta talentingų, nepiktų žmonių, sugebančių profesionaliai mąstyti ir dirbti. Tuomet gali tapti ir geru artistu, ir geru choreografu." Šokėjai nuolat renkasi, kas daugiau moka, todėl bėgioja nuo vieno choreografo pas kitą. "Nėra altruizmo", – konstatuoja Goda. Pasak jos, kol esi jaunas, gali dirbti ir iš idėjos.