Dramatiškos istorijos metraštininkas

Vladas Švedas

Kovo 13 dieną Kauno filharmonijoje paminėtas kompozitoriaus Vlado Švedo gyvenimo ir kūrybos jubiliejus. Gimimo 70-mečiui ir kūrybinės veiklos 50-mečiui skirtame koncerte kompozitorius pristatė kūrinius, liudijančius gyvenimišką patirtį ir daugelio metų darbą.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vad. ir vyr. dir. J. Domarkas), Kauno valstybinis choras (meno vad. ir dir. P. Bingelis), solistai ir skaitovas atliko gausią programą: dvi simfonijas – penktąją "Sacra" (1999) ir šeštąją "Knygnešių atminimui" (2000), Koncertą fleitai ir orkestrui, sukurtą Juozo Pakalnio atminimui (2004), bei du vokalinius-simfoninius kūrinius: vokalinę simfoninę poemą skaitovui, mišriam chorui ir orkestrui "Rūpintojėlių Lietuva" (žodžiai A. Miškinio, 1990) ir sceninės poemos "Vilties ir skausmo psalmės" pagal tremtinių ir partizanų žodžius (1990) finalą. Koncerte grojo fleitininkas Valentinas Gelgotas, dainavo Aistė Širvinskaitė, Inga Bagaliūnienė, Regina Kamičaitienė, dalyvavo skaitovas Andrius Žiurauskas, dirigavo Robertas Šervenikas ir Petras Bingelis. Kaip juokavo jubiliatą sveikinęs kompozitorius Gintaras Sodeika, tokiu premjerų skaičiumi per vieną autorinį koncertą galėtų susidomėti rekordų fiksuotojai – vakare pirmąjį kartą buvo atlikti net trys kūriniai: simfonija "Knygnešių atminimui", J. Pakalnio atminimui skirtas Koncertas fleitai ir orkestrui ir vokalinė simfoninė poema "Rūpintojėlių Lietuva". Koncerto programa buvo sukomponuota ypač prasmingai – pateikti keturiolika kūrybos metų aprėpiantys kūriniai.

Vladas Švedas koncerte buvo apibūdintas Lietuvos dramatiškos istorijos metraštininku, lietuviškiausiu modernistu, stipriai paveiktu lietuvių romantizmo, kompozitoriumi, naujai išreiškiančiu lietuviškos dainos grožį. Pats V. Švedas save vadino "ištikimu" – Lietuvai, Bažnyčiai, – ir šią ištikimybę puikiai atspindėjo koncerte skambėję kūriniai.

Koncertą pradėjusioje simfonijoje "Sacra" sakralumo įvaizdis sukurtas pasitelkiant sodrų orkestro skambesį, įdomius tembrų derinius, solinius instrumentų intarpus. Šiame kūrinyje dėmesį nuo pat pradžių patraukia galingas orkestro tutti, iš jo išsirutuliojantys soliniai pučiamųjų, smuiko maldavimai, subtilios kamerinės padalos. Kaip pasakojo kompozitorius, po Simfonijos, skirtos Sausio 13-osios atminimui, jis rašė daug kamerinės muzikos, bet jį vis traukė simfonijos žanras, noras "paliesti dvasią". Penktosios, "Sacra", simfonijos dalių pavadinimai išreiškia pagarbą dalykams, kurie V. Švedui yra ypač svarbūs. Pirmoje dalyje "Į tėvus" kompozitorius prisiminė tėvą: šis buvo girininkas, prižiūrėjo Dzūkijos miškus, muzikoje jaučiama pagarba tėvams, atsiminimai, praradimo jausmas. "Vėlinių" dalyje susimąstoma apie išėjusiuosius, savo paties egzistenciją, o trečioje dalyje "Pasaulio žemės" – apie dabarties įvykius. Ketvirtoji dalis "Tikėjimas ir meilė" susijusi su tikėjimo, meilės Dievui, artimui, likimo apmąstymais: "kaip styginiuose melodija kyla nuo žemiausių natų iki viršaus ir nutrūksta, taip ir žmogus kada nors lieka vienas…"

Koncertas fleitai ir orkestrui J. Pakalnio atminimui yra naujausias V. Švedo kūrinys, anot kompozitoriaus – dar kvepiantis rašalu. Siekiant skaidresnio garso, koncertas parašytas sumažintai orkestro sudėčiai: atsisakyta fleitų, tūbos, apsiribota mažesniu styginių skaičiumi. Šis kamerinio pobūdžio kūrinys iš visų autoriniame koncerte skambėjusių opusų pasirodė esąs rafinuočiausias. Subtili fleitos melodija atsiranda iš vieno garso, kuris pulsuodamas auga, plečiasi, po truputį aprėpdamas vis daugiau registrų. Spalvingas orkestro skambesys švelniai pritarė fleitininko V. Gelgoto raiškiai atliekamai fleitos melodijai. Kurdamas šį Koncertą kompozitorius akivaizdžiai mėgavosi subtiliais tembrų deriniais, turtindamas juos įvairiais mušamųjų garsais ir tuo kūriniui suteikdamas, kaip man pasirodė, savitą, egzotišką skambesį.

Šeštoji simfonija "Knygnešių atminimui" – kompozitoriaus įgyvendinta svajonė. Kaip pasakojo pats autorius, jis seniai norėjęs atsidėkoti knygnešiams už pasiaukojamą rūpestį savo tautos švietimu nepaisant rizikos. V. Švedas prisimena šią simfoniją rašęs pagautas didžiausio transo. Po Penktosios simfonijos jis jautėsi ne viską pasakęs, gal todėl jau po metų sukurta Šeštoji savo skambesiu artima Penktajai: čia taip pat gausu solinių intarpų įvairiems pučiamiesiems instrumentams. Kompozitorius prisipažino ypač mėgstąs pučiamųjų ir mušamųjų skambesį. Kaip ir ankstesnės, šios simfonijos dalių pavadinimai yra simboliški: "Pavergta Lietuva", "Vargo mokykla", "Knygnešių keliais" bei "Aušros gadynė".

Antroje koncerto dalyje skambėjo savo dvasia, tekstais, nuotaikomis viens kitam giminingi 1990 metais parašyti vokaliniai-simfoniniai kūriniai. Vokalinė-simfoninė poema "Rūpintojėlių Lietuva" išsiskiria kiek neįprastu ir įdomiu atlikėjų deriniu: vienas kitam pritariančiais skaitovu ir choru. Pasitelkdamas A. Miškinio poetinį tekstą kompozitorius siekė perteikti Atgimimo laikotarpio dvasią, išsakyti tuo metu kilusias mintis. Choras šiame kūrinyje naudojamas taip, kaip senovės graikų tragedijose – lyg aiškintojas ir pritariantis instrumentas, o pagrindinis vaidmuo tenka skaitovui ir orkestrui. Kaip teigė V. Švedas, iš visų trylikos minučių choras tedainuoja keturias.

Antrojo kūrinio – "Vilties ir skausmo psalmių" sukūrimą inspiravo kompozitoriaus folkloristinė veikla: surinkęs apie 500 vienetų partizanų tautosakos, norėjo pagerbti už Tėvynę pasišventėliškai kovojusius žmones. Anot paties V. Švedo, jis bijojęs "prisiliesti" prie partizanų dainų melodijų, kurios jam atrodė "širdyje išnešiotos", todėl dramatizmą kūrė išnaudodamas orkestruotės galimybes. Šis kūrinys kaip sceninis veikalas 1990 metų birželį buvo pastatytas Kauno muzikiniame teatre. Jubiliejinio koncerto pabaigai atliktas "Rūpintojėlių Lietuvos" finalas – keliadalis, atliekamas be pertraukų. Jo pabaiga – skaitovo malda, chorui giedant "Marija, Marija", – tapo ir įspūdinga koncerto kulminacija.

Visi koncerte skambėję V. Švedo kūriniai pasižymi monumentalumu, dramatizmu, pastangomis maksimaliai išnaudoti orkestro galimybes, mėgavimusi instrumentų tembrais ir jų deriniais. Kompozitorius, pats grojęs trombonu, puikiai išmano pučiamųjų instrumentų subtilybes, meistriškai išnaudoja orkestrą. Anot V. Švedo, rašyti muziką simfoniniam orkestrui – nors ir sunkiausias, bet labiausiai įtraukiantis darbas. Šiuo metu kurdamas Septintąją ir galvodamas apie Aštuntąją simfonijas kompozitorius linkęs siekti orkestro skaidrumo ir kameriškumo.

Koncerto pabaigoje Jubiliatą sveikino kolegos kompozitoriai, Kultūros ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės atstovai, svečiai iš tėviškės. Jubiliejaus proga visi Maestro linkėjo tolesnės kūrybinės sėkmės.