Po vėliava

Katarzyna Kozyra. "Bausmė ir nusikaltimas", videoinstaliacija. 2002 m.

Paroda "Po baltai raudona vėliava" prasideda "Lengvu eteryje" – lenko Kuba Bąkowski sudėliota instaliacija iš nediduko ventiliatoriaus, pučiančio į oro balionu virtusius marškinėlius su chrestomatinio kosmonauto atvaizdu, kad nenuskristų, pririštus siūlais, kuriuos tariamai laiko žmogus fotografijoje ant sienos. Aukščiau pritvirtintas televizorius transliuoja planetos (Žemės) topografiją. Lenkų šiuolaikinis menas, prisistatantis kaip "štuka", t.y. "netikėtas, stebinantis savo forma ir turiniu daiktas arba įvykis" (kaip dėl lenkų ir rusų kalbos dviprasmybės turėtų atrodyti Rusijoje, kuriai ši paroda iš esmės ir skirta), Vilniaus Šiuolaikinio meno centre atrodo visai įprastas ir natūralus reiškinys. Tiesa, reikia pasakyti, kad tai viena vizualiausių didelio mastelio pastarojo meto ŠMC parodų. Toliau galvojant apie jos pobūdį ir vis dar turint omenyje, kad, nors ir lengvas eteryje, Kuba niekur neišskrido bei liko gyventi Žemėje, mūsų aptariamą parodą galima būtų vadinti lengva meno centre: pernelyg neįpareigojančia žiūrinėtojo ir kartu rafinuotai priverčiančia ją apžiūrėti dėl žemiškų priežasčių.

Lenkų šiuolaikinis menas yra patrauklus ir žemiškas (būtent dėl to ir patrauklus). Jis stambus kaip dramblio dydžio Elżbietos Jabłońskos "Virtuvės" stalas ir atitinkamų proporcijų rakandai, gerai apčiuopiamas ir ryškus kaip juodakelnė ir baltmarškinė Zbigniewo Rogalskio nutapyta figūra sodriame, nė vieno teptuko potėpio netransliuojančiame oranžiniame fone. Jis nesudėtingas: naudojamasi paprastomis ir apibendrintomis (netgi schematiškomis) formomis, pavyzdžiui, tokios yra tvarkingai aplink duris išdėliotos kvadratinės Jadwigos Sawickos dėžutės su užrašu "Viduje nieko" arba Roberto Rumas pagaminti miesto erdvei žymėti skirti ženklai, pvz., "Benamiai" (einantis žmogutis, šalia – namas su ratukais), ir pan. Be to, lenkų menininkai atrodo stipriai prisirišę prie savo darbų; ne tik fiziškai kaip Bąkowskis, bet ir konceptualiai bei asmeniškai, o tai daro juos metaforiškus. Galima palyginti su lietuvišku šiuolaikiniu menu, kuris yra greičiau egalitariškas: toks pats visiems, visada ir visais atvejais, nes į akis kritusi situacija yra filmuojama ar fotografuojama ir retransliuojama.

Lenkai yra režisieriai: situacijas, kurias pasirenka gyvenime, jie reziumuoja ir pertransliuoja žiūrovui savomis vizualinėmis sistemomis ir simboliais, kurie yra paprasti, nes nori būti suprantami. Zbigniewas Libera, pasirinkęs kalbėti apie karą Irake ir Lenkijos dalyvavimą jame, sukuria pseudodokumentinį fotoreportažą, kuriame irakietės džiaugsmingai glėbesčiuoja kareivius. Šis pseudoreportažas išspausdinamas savaitraštyje "Prze kroj" amerikiečių įžengimo į Bagdadą dieną. Libera numato panašių fotografijų, tik šįsyk autentiškų, atsiradimą viso pasaulio spaudoje. Jo "pirmavimas" tampa ironišku karo pramonės komentaru panaudojant pačias informacijos pramonės priemones – spaudą. Antra vertus, "rankinis" daugumos parodos eksponatų gamybos būdas (tapyba, kelio ženklai, piešiniai ir pan.) nurodo į jų netiražuotumą, ilgą ir natūralų gaminimo procesą bei baigtinumą ir organiškumą, o tai šiandien ir vėl yra malonu kaip Grzegorzo Sztwiertnia piešinių skleidžiamas aštrus ir autentiškas dažo kvapas. Apskritai, parodoje daug įdomios tapybos. Šioji nėra nei artistiška, nei gestiška, greičiau fotorealistinio ženkliško pobūdžio, kur kiekvienas objektas virsta atpažįstama schema arba ženklu, tam tikrais sutartiniais kontūrais ir sutartinėmis, ikonografiškai teisingomis nejudriomis ir negyvomis spalvomis. Rafałas Bujnowski, įsižiūrėjęs į Whistlerio motinos paveikslą, iš jo pertapo šalia motinos krėslo kabantį menkai įžiūrimą paveikslą peizažą. Šis virsta schema, kurią menininkas pertapo dar kelis kartus, taigi paveikslas iš paveikslo įgyja egzistencijų įvairovę. Marcinas Maciejowski iš laikraščių renka įdomias iškarpas ir fotografijas, kurias, kartais prirašydamas komentarus, pertapo spalvotos animacijos arba komikso stiliumi, kaip kad saldžiomis salsvomis spalvomis užpildytą kažkokį Lenkijos gyventoją, dievobaimingai liečiantį Mergelės Marijos galvą. Dėl tokio netapybiško elgesio tapant vaizduojamos situacijos atrodo – paradoksas – tikros, realybėje vykstančios ir įmanomos, bet nerimtos ir nieko joje nenulemiančios – tiesiog keisti ar įprasti akimirksniai. Tarsi pasaulis, kurio iškarpas renka lenkų menininkai, jiems atrodytų esąs vaizdų ir būsenų rinkinys, o ne prasminga ir darni (o juo labiau transcendentiška, universalių kosminių, dieviškų ar gamtinių dėsnių tvarkoma) visuma. Visa tai paverčia kūrinius žemiškais – dėl visa ko čia reiktų patikslinti, kad ne agrariniais arba nemeniškais, – bet turinčiais tvirtą pagrindą; idėjos, kurios įrodo turinčios interesų, savęs nedemaskuoja, nesunaikina ir virsta priimtinomis bent jau iš pažiūros.

Anna Baumgart. "Tikros?", videoinstaliacija. 2001 m.

Abi Lenkijos šiuolaikinio meno kartos parodoje dera darniai. Be jaunų "šiuolaikinių šiuolaikinių" Lenkijos menininkų, parodoje eksponuojama ir pirmoji, paskutinio XX a. dešimtmečio, Lenkijos šiuolaikinio meno karta. Katarzyna Kozyra rodo 2002 m. sukurtą dokumentika grįstą darbą – videoinstaliaciją "Bausmė ir nusikaltimas". Dideliame ekrane ir TV monitoriuose rodomi vaikinai (užsidengę veidus išsišiepusių šlykščių moteriškų veidų kaukėmis), įvairiausiais ginklais, pradedant kulkomis užtaisomais, baigiant granatsvaidžiais ir liepsnosvaidžiais, šaudantys į įvairiausius objektus. Į orą išlekia iš lentelių sukalta pašiūrė, sodriai sprogsta automobilis, apiplikomas vienas upės šonas. Vaizdą lydinčiame tekste kalbama apie visuomenėje mažai žinomas vyrų paramilitaristines aistras ir jų grėsmę visuomenei. Šia veikla filme tarsi žavimasi dėl jos keliamo pirmykščio, atavistinio, ideologinių sąlygotumų nevaržomo įspūdžio. Bet Kozyra įvardija karinių operacijų pavojų, o vienas TV monitorius, paslinktas toli į šoną nuo pagrindinio vaizdo, demonstruoja nuplikusį medį, ant kurio šakų kyburiuoja pirmiau stebėtų militaristų kūnai. Tikriausiai tai – nebe dokumentika, o pačios Kozyros pakarta fikcija ir kūrinio apgaulė arba dviprasmybė. Neprivalu galvoti, kad natūralus šaudymas ir naikinimas turėtų būti nusikaltimas, o linčo teismas medyje – pelnyta bausmė. Nebūtina tikėti, kad Kozyra, filmavusi susidėvėjusias ir išdžiūvusias moteris nutįsusiomis senomis odomis , pramaišiui su rausvomis ir patraukliomis Ingres’o pirčių mauduolėmis, galėtų nuoširdžiai remtis patriarchališka "nusikaltimo ir bausmės" konstrukcija. Taigi filmą būtų galima žiūrėti ir atvirkščiai – pakarti žmonės galėtų reikšti nežinomą visuomenės nusikaltimą, o paskui (tai jau turėtų būti kitokio pobūdžio alegorija) į jų vietą šaudyti socialinės tikrovės sukonstruotų vertybių, įkūnytų automobiliuose, stotų kitos sociumo paraštės.

Elżbieta Jabłońska. "Virtuvė", instaliacija ir meninė akcija

Be kamera ginkluotos Kozyros, vyresniajai kartai išraiškingai atstovauja Arturas Żmijewski taip pat su beveik dokumentine videoinstaliacija – ir taip pat ne apie paradinius socialinės tikrovės aspektus – "Dainavimo pamoka 2" (2003). Po trumpo "prasidainavimo" vaikų grupė persikelia į bažnyčią, kur akompanuojant styginiams ir kitokiems barokiniams muzikos instrumentams atlieka Bacho kantatų fragmentus. Tai Šv. Tomo bažnyčia Leipcige – būtent joje kantoriumi dirbo ir pats Bachas. Dainuojantys vaikai, žinoma, kurti, o jų dainavimas yra nedarnus pavienių garsų ir mykesių lipdinys. Sekant Żmijewskio komentaru, sveiki žmonės mėgsta, kai neįgalieji pajėgūs imituoti jų elgesį – pavyzdžiui, žaisti tinklinį. Tada jie rodomi per TV ir galbūt už šias pastangas su grauduliu balse net priskiriami prie "normalios" žmonijos dalies. "Atrodo, kad neįgalūs žmonės yra tokie nedrąsūs, jog nekuria nei savų hierarchijų, nei savų vertybių, kurios vėliau prigytų sveikųjų pasaulyje" [katalogas]. Siekdamas iliustruoti, ką ir kaip veikia neįgalieji anapus sveikųjų nebedominančio pasaulio ribos, Żmijevski pasirenka kurčius vaikus ir jų dainavimą. Nepaisant to, šiame filmuke ne tiek daug plikos socialinės problematikos, kiek visai parodai būdingo vizualumo ir žiūrėjimo malonumo. Priešingai kai kuriems ankstesniems Żmijewski filmams, kur naudojamasi kūno negalia (nutrauktos galūnės), "Dainavimo pamoka" ne baugina vaizdais, bet rodo netaisyklingą garsų pasaulį, išlikdama estetišku ir socialiu filmu. Galbūt dėl to šiuolaikinis lenkų menas atrodo šiek tiek formalus ir kartu kiek utopiškas – kaip Leszeko Goleco ir Tatianos Czekalskos į Raudonojo Kryžiaus sąskaitą įmokėtų pinigų, skirtų civiliams Čečėnijos gyventojams, artefaktas – juodas Malevičių cituojantis kvadratas su jame išsitenkančia raudono kryžiaus forma bei keletas sakinių, pavadintas "The Favorite Performance".