Įvairialypių sąskambių darna

Riccardo Muti

Po ketverių metų į Lietuvą koncertui vėl atvyko maestro Riccardo Muti, Milano "Teatro alla Scala" muzikos direktorius, ir jo vadovaujamas, nuo 1987 m. puoselėjamas orkestras – "Filarmonica della Scala". Kovo 14 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre skambėjęs koncertas tapo galimybe vėl pasižvalgyti po geriausių Europos orkestrinės kultūros tradicijų erdvę, po savo interpretacine kokybe Lietuvos publikai jau šiek tiek pažįstamą šio kolektyvo muzikinės mąstysenos arealą. Žinoma, mūsų muzikinė bendruomenė, savo profesinius interesus kaskart vis gausiau papildanti išklausytų koncertų, įrašų, radijo ar televizijos transliacijų patirtimis, R. Muti, ko gero, labiausiai sieja su jo interpretuojamomis operomis, ir gal svajonėse viliasi kada nors Maestro išgirsti Vilniuje būtent tokiame amplua, tegu ir konstatuodama anaiptol ne idealios Nacionalinio operos ir baleto teatro akustikos realybę.

Iš tiesų ne viename interviu su R. Muti yra tekę aptikti eilučių, skirtų universalioms interpretacijos sąlygoms aptarti. Tai ne tik konkrečių partitūrų perteikimo dalykai, lygiaverčio santykio su scenos partneriais paieškos, garsų kalbos ar minčių pajauta, bet ir salės akustika, lemianti galimybę atliekamai muzikai kuo optimaliau išsiskleisti. Taigi akustikos požiūriu, kaip ir dalies šio koncerto publikos "nekonvencionalia" elgsena, nei koncertuojantieji, nei atidžiai klausantieji negalėjo būti patenkinti.

Tačiau iš įspūdžių grandies atmetus minėtus nesklandumus, be abejonės, patyrėme ilgam išliekančios meninės vertės, sutelkties, konceptualumo ir giluminės garso pajautos sintezės teikiamų turiningų išgyvenimų. Tiesa, lyginant 2000-ųjų "Vilniaus festivalyje" R. Muti ir jo orkestro parengtą programą su šia, galime pastebėti tam tikrų paralelių. Tąsyk pagriežta G. Verdi operos "Likimo galia" uvertiūra, dabar – minėto kompozitoriaus šokiai iš "Makbeto"; tąsyk skambėjo F. Schuberto Simfonija Nr. 9, "Didžioji", šįkart – Antroji J. Brahmso simfonija. Abiejų koncertų bisams pasirinktas italų kompozitoriaus ir dirigento, J. Brahmso muzikos puoselėtojo, pirmojo Italijoje operos "Tristanas ir Izolda" atlikėjo Giuseppe’s Martucci opusas.

Ko gero, kaip stipriausias potyris iš praėjusio karto atmintyje glūdėjo R. Muti interpretavimo autentiškumas, slypintis vertikaliojoje ir horizontaliojoje muzikinės minties formavimo dimensijoje. Šio dirigento, puikaus tempų ir dramaturgijos stratego vaizduotė išraiškos sklaidos ieško ne vienavardžio lyderio pozicijos lauke, bet natūralioje laisvai užsimezgančioje sąšaukoje su scenos partneriais, šiuo atveju – su kiekvienu orkestro nariu atskirai ir su visais drauge. Kaip kūrybinis unisonas, atsakas į menines R. Muti aspiracijas, atliepia organizuotas, tikslingas, gyvas orkestro balsas – ne tobulai sterilus, bet palytėtas argumentuotos, disciplinuotos, racionaliai suvoktos muzikinės laisvės.

Koncerto pradžioje skambėjęs F. Vacchi, viduriniosios italų dabartinės kompozitorių kartos atstovo kūrinys "Il diaro dello sdegno" ("Paniekinimo dienoraštis") – tai atsakas į jauseną, sukeltą šiurpių 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių. Opusas parašytas R. Muti ir orkestro "Filarmonica della Scala" užsakymu, jo premjera įvyko 2002 m. birželio 2 d. Milano "Arcimboldi" teatre, šiuo metu "pavaduojančiame" rekonstruojamą "La Scalą".

Riccardo Muti ir "Filarmonica della Scala"

Lietuvos muzikinė bendruomenė, reikia pripažinti, iš tiesų yra išlepinta puikios šiuolaikinės muzikos (jau vien kiek sulaukia meninio peno iš mūsų autorių), tad, natūralu, ir kriterijus dabarties opusams yra linkusi taikyti itin griežtus. Todėl dėmesį veikiau prikaustė ne pati F. Vacchi orkestrinė drobė savo ekspoziciniu muzikinės medžiagos dėstymo formatu, o jos interpretacinio įprasminimo galimybių amplitudė, pasireiškusi dinaminės, tembrinės subordinacijos rezultatais, skambesio virpesiais, elegantišku instrumentinių grupių kaitos natūralumu ar dramatinės nuojautos mostais. Vien ko buvo vertas finalinis calando… Ne vienam kompozitoriui, tą vakarą sėdinčiam salėje, ko gero, turėjo sukirbėti noras išgirsti taip įprasmintą ir savą partitūrą.

Kompozitoriaus G. Verdi muzika, regis, yra bemaž privaloma R. Muti ir "La Scala" orkestro repertuaro dalis. Šį kartą jai buvo atstovauta ne pačiomis ryškiausiomis minėto autoriaus orkestrinėmis formomis. Dabartiniuose "Makbeto" pastatymuose praleidžiami "prancūziškos" šio veikalo redakcijos palydovai – šokiai, skambėję šiame koncerte, dar kartą paliudijo, kad žanrinis dekoratyvumas gali turėti ir kitokių, turtingesnių atspalvių, išryškinančių orkestro savybių prigimtį, pasireiškiančią meistriška efektų gracija, homofonine pilnatve ar tiesiog muzikinės versmės plastika.

Koncerto antroje dalyje – labai laukta J. Brahmso, simfoninio repertuaro favorito reputacijos neprarandančio kompozitoriaus, Antroji simfonija. Meninis, dvasinis jos turinys prisodrintas įkvepiančio Austrijos gamtos grožio, čia tvyrančios atmosferos tankio, be to, ir džiaugsmu bei pasitenkinimu alsuojančios menininko kūrybinės valios apraiškų. Kaip dažnai girdimas ir koks kaskart iškalbingas šis, romantinės muzikos esmę savaip įkūnijęs kūrėjas, šią partitūrą išauginęs iš branginamų praeities kompozitorių – F. Schuberto, J. Haydno – tradicijų kamieno. Sykiu J. Brahmso Antrąją simfoniją lydi ir šio autoriaus braižą formuojantys aiškių teminių kontūrų bei skirtingų teminių elementų kaitos nulemto formos tapsmo deriniai, disciplinos ir polėkio laisvės, ryškios šviesos bei šešėlių sambūvis. R. Muti repertuare minėta J. Brahmso partitūra jau senbūvė, detaliai išnagrinėta ir autentišku pavidalu suvokta, dirigento dramaturginės logikos nužymėta. Siekdama įvardyti patirto įspūdžio esmę, prisiminiau seniau skaitytą R. Muti frazę, jo suformuluotą kaip išvadą išstudijavus visas šio kompozitoriaus simfonijas: "Brahmso muzikoje yra kažin kas įstabiai meditatyvaus, net jo Allegro dalyse". R. Muti ir orkestrui interpetuojant šį keturių dalių ciklą (o, kaip negailestingai trikdomą publikos plojimų!) tiesiog komfortabiliai galima buvo sekti muzikos tėkmę, sklidiną kiekvieno momento gyvybės ir įtaigos, harmoningo partitūros ir interpretacijos sąskambio.