Žurnalas "Kinas"

Jau tapo įprasta, kad švenčių išvakarėse pasirodo ir naujas kino kritikės Rasos Paukštytės sudarytas žurnalo "Kinas" numeris, apibendrinantis praėjusius kino metus.

Stovint ant Europos Sąjungos slenksčio, pravartu įsiklausyti į prodiuserės Uljanos Kim mintis. Straipsnyje "Laikas keistis" ji svarsto, ko reikia skubiai imtis, kad menkiausiai Europoje finansuojamas lietuvių kinas liktų matomas ir laukiamas. Konkrečias iniciatyvas, kuriomis nedelsiant galėtų pasinaudoti lietuvių kinematografininkai, pristato Europos Sąjungos programų "Media Plus" ir "Media mokymai" koordinatorė Ieva Skaržinskaitė.

Kad ir kaip dažnai girdėtume įvairius pagraudenimus apie lietuvių kino mirtį, naujajame žurnale lietuvių filmų recenzijų gausu. Kritikai turėjo smarkiai pasiraitoti rankoves, nes "Kine" pristatomi ir apmąstomi Arūno Matelio filmai "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą" ir "Priverstinės emigracijos dienoraštis", Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių "Šiandien", Dovilės Gasiūnaitės "Kas miega šalia tavęs", Igno Jonyno "Sekmadienis toks, koks yra", Domanto Vildžiūno "Lemtingas susitikimas", Audriaus Mickevičiaus "Ne", Algimanto Maceinos "Gėlių vaikai", Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus "Monika Mironaitė", Oksanos Burajos "Dienoraštis", Donato Vaišnoro "Horizontas", Igno Miškinio "Lengvai ir saldžiai" bei pirmieji dailininkų Karolio Jankaus ir Emilio Wėlyvio kino bandymai.

Matyt, nesulaukę pageidaujamo kritikų dėmesio, šiame "Kine" apie save ir savo filmus prabyla patys lietuvių animatoriai. Jie patys užduoda klausimus ir patys į juos atsako. Iš visko sprendžiant, lietuvių animatoriai yra dideli optimistai, jie patenkinti savo laimėjimais ir jiems nieko nestinga. Na, nebent, pasak Algirdo Šimkaus, "gero prekybinio ženklo (na, žinoma, ir aukštesnės techninės kokybės)". Todėl ir "Oskaras" jiems ne rodiklis. Tačiau Valentas Aškinis vis dėlto bando paaiškinti savo straipsniu, kad animacija – taip pat kinas. O kas sako, kad ne?

Simono Ližės ir Laimos Kreivytės bandymai įskiepyti į lietuvių kino kritiką feministines idėjas pasirodė tokie vaisingi, kad svarią naujojo "Kino" dalį ir vėl užima feministinis požiūris. Renata Šukaitytė bando išsiaiškinti "Ką ir kaip mato moteris su kamera Lietuvoje" ir pasirenka straipsnio herojėmis režisieres Janiną Lapinskaitę, Inesą Kurklietytę bei videomenininkę Kristiną Inčiūraitę. Feministinį metodą taiko ir Laima Kreivytė, kuri plačiai analizuoja Lietuvos kino teatrų repertuarą lyčių santykių požiūriu. Jos akiratyje atsiduria ir komerciniai hitai ("Matrica", filmai apie Larą Kroft bei griausminguosius Čarlio angelus), ir vadinamasis art-house kinas ("Valandos"). Radikaliai į moteris režisieres žvelgia ir apibendrintą moters kino režisierės portretą bando sukurti nuolatinis žurnalo autorius iš Peterburgo Michailas Trofimenkovas. Šį teminį "bloką" užbaigia straipsnis, supažindinantis su amerikiečių nepriklausomojo kino kūrėja, poete, fotografe, etnografe, meno vadybininke, maištinga siela Maya Deren.

Saulius Macaitis, kaip įprasta, plečia lietuvių kinomanų horizontus. Straipsnyje apie 2003-iųjų Kanus jis pasmerkia "Dogviliui" prizo nedavusią žiuri, seniesiems kino faktams ir asmenybėms skirtoje skiltyje prisimena ne vieną kino legendą ir iš žiūrovų atminties neišblėstantį filmą, o straipsnyje "Moteris visiems laikams" kritikas svarsto apie Marlene Dietrich fenomeną. Jos portretas papuošė ir "Kino" viršelį.

"7md" inf.