Konceptuali dokumentika

Laurynas Liberis ir Rokas Tarabilda. "Stop, estetinė forma!"

"Arkoje" atidarytą jaunųjų fotomenininkų parodą "fotografija.doc" galima apibūdinti kaip konceptualią dokumentiką. Keistokas terminas, tačiau jis tiksliai nusako šiuolaikinę jaunųjų fotografiją ir nereikalauja didelės išminties jį perprasti. Šis gal kiek neįprastas derinys, vartotas vyresniųjų kūrybai apibūdinti, veikiausiai turėjo kitokią prasmę, nes konceptualioji jaunųjų Lietuvos fotografų kūryba akivaizdžiai skiriasi nuo konceptualiosios vyresniųjų kūrybos.

Parodoje matomos ryškiausios dabarties "fotojaunimo" meno tendencijos. Nors pirminės reginio idėjos – vizualinės revoliucijos – atsisakyta dėl savaime suprantamų priežasčių (perversmui būtinas pagrindas, o viską nuodugniai apmąsčius ir apžiūrėjus pakankamai svarių argumentų lyg ir nesimato – viską užgožia tarpdiscipliniškumas), ekspozicija atrodo įdomiai ir yra reikalinga kaip vizuali informacija apie tai, kas dedasi šiuolaikinių fotografų kūryboje. Apžiūrėjus parodą, apima noras reflektuoti regėtus vaizdinius – juk nieko nėra smagiau už visišką tarpusavio supratimą, o tam reikalinga abipusė (stebinčiojo ir stebimojo) komunikacija. Tai pirmasis dabartinės jaunųjų ir vyresniųjų fotografų kūrybos skirtumas: pirmieji linkę įtraukti žiūrintįjį į atvirą diskusiją, o antrųjų fotografija savanoriškai likdavo tik stebimu objektu. Beje, ir pats jaunasis fotografas dabar į objektą žvelgia reflektyviai, sureikšmina kažkada buvusius nereikšmingus, galbūt net nepastebimus, nors kasdien matomus, išorinio pasaulio reiškinius. Ankstesnė konceptuali fotografija stengėsi žvelgti giliau, brovėsi į objektų "vidų", bandė ten slypinčius atvirai nedemonstruojamus slaptus klodus "iškelti" į paviršių. (Autorės išvedžiojimai paaiškina, kodėl šiame tekste abiem aptariamoms fotografijos grupėms apibendrinti nuo pat pradžių vartotas terminas "konceptuali".)

Parodoje eksponuojama fotografija yra ne tik idėjinė, bet ir dokumentinė – pristatanti autoriaus pasirinktą realų gyvenimo reiškinį, faktą, būseną ar objektą. Tiksliau, per konkretų objektą ar subjektą yra supažindinama su tam tikra idėja. Ne tik supažindinama, bet ir nupasakojama: štai dar vienas naujosios fotografijos bruožas – naratyvumas.

Paskutinis bendras bruožas, jungiantis jaunuosius fotografus į vieną kryptį atstovaujančius kūrėjus ir, pasak parodos kuratorių, net sutrukdęs šiai ekspozicijai tapti fotografijos revoliucija – tarpdiscipliniškumas. Jis akivaizdus – medijos šiandien įsigalėjusios visose meno srityse: nėra griežtų ribų tarp fotografijos, instaliacijos, net performanso. Šalia vaizdinės informacijos įpinami rašytiniai tekstai – koncepcijos paaiškinimai, pretenduojantys į svetimos veiklos sritį. Tačiau trumpas darbų apibūdinimas raštu yra tarsi paskata diskusijai tarp autoriaus ir žiūrovo, fotografo replika, į kurią nemandagu nereaguoti.

Nors kūryba turi ir bendrų bruožų, fotografijų ciklus pagal pristatomų objektų pobūdį galima skirstyti į savitas grupes: vartotojiški įvaizdžiai ir reklama; privačios, asmeninės, intymios erdvės atvėrimas pašaliniam stebėtojui; objektų fiksavimas.

Vartotojiški įvaizdžiai ir reklama. Anda Andriuškevičiūtė pristato "Coca-cola" firminių butelių, pripiltų įvairių skysčių, fotografijų ciklą, keldama klausimą apie prekės ženklo svarbą – net jei pasibaigus originaliam produktui, vartojamas kitas. Ieva Sireikytė bando atsakyti į klausimą apie menininko ego "I Am Whatever I Am" demonstruodama, kaip visuomenėje populiarių žmonių įvaizdžiai panaudojami reklaminiais, asmeniniais tikslais (konkrečiai – plokščių visaūgių popierinių "fotoskulptūrų" ir jas supančių kontekstų nuotraukos). Kitą ciklo dalį sudaro pačios autorės natūralaus ūgio fotografijos.

Privačios, asmeninės, intymios erdvės. Monika Požerskytė pašaliniam stebėtojui atveria duris į savo privačią erdvę – nuotraukų ciklas "Privatu" pasakoja apie svarbiausius intymius autorės išgyvenimus. Ričardo Šileikos fotografijoje intymumas perteikiamas nesuklotų patalų faktūromis: kiekviena lova – joje miegojusiojo asmeninių patirčių liudininkė, paslapčių saugotoja ("Intymumo ženklai"). Dar kitoks privatumas atskleidžiamas Vilmos Šileikienės fotonatiurmortų cikle "Fotografo pietūs (viena darbo savaitė)".

Objektų fiksavimas. Aura Maknytė fiksuoja įvairias krepšinio lentas ("Basket"), o Laurynas Liberis ir Rokas Tarabilda – autobusų stotelių erdvines konstrukcijas ("Stop, estetinė forma!"). Tačiau tai ne šiaip objektų kolekcija – kiekviena tokių nuotraukų grupė turi potekstę, savą koncepciją.