Dailė

Kaip įveikti gravitaciją

Joosto Conijno videodarbai "IBID. Projektų" galerijoje

Valentinas Klimašauskas

iliustracija
Joosto Conijno videodarbas

Gruodžio 17 d. sukaks lygiai šimtas metų, kai Šiaurės Karolinoje (JAV) broliai Wrightai pakilo savo sukonstruotu lėktuvu. O "Ibid. Projektų" galerijoje jūs vis dar galite išvysti lygiavertį Joosto Conijno bandymą įveikti gravitaciją videodarbe "Lėktuvas" (iki gruodžio 28 d.)‚ kuris pakeitė čia prieš tai eksponuotą "Medžio mašiną". Šis jaunas olandų menininkas (g. 1971) yra tarptautinių parodų "Manifesta 3" Liublijanoje, "Documenta X" Kaselyje ir kitų dalyvis. Įspūdinga ne tik jo darbų kelionių geografija. Dvidešimtmetis J. Conijnas paties sumodeliuotu dviračiu nukeliavo į Indiją. Prieš porą metų suprojektavo "Peugeot" modelį imituojantį garo variklių varomą medinį automobilį, kurio kuras - mediena. Apie keliones su šia mašina po Vidurio ir Rytų Europą ir buvo sukurtas geografiškai mums artimesnis filmas "Medinis automobilis". Prieš ketverius metus iš pigių, dažniausiai automobilio, detalių Joostas vienas pats sukonstravo lėktuvą, kurį eksponavo publikai ant "Die Fabrik" pastato stogo Eindhovene. Vėliau šį lėktuvą nugabeno į Sacharos dykumą Maroke, kur savo kūrinį mėgino panaudoti pagal paskirtį – t.y. bandė pakilti. Mums pateikiama 28 minučių videodokumentacija, fiksuojanti skirtingus projekto įgyvendinimo etapus: nuo propelerio įsigijimo iki lėktuvo išmėginimo dykumoje.

J. Conijną galėtume vadinti išvirkščiu, regresyviu romantiku. Ignoruodamas seniai masiniu būdu gaminamų transporto priemonių egzistavimą ir ekspertų profesionalų patirtį, jis pats konstruoja technologinius savo kūno tęsinius. Tokia vidinė menininko determinacija patvirtina J. Conijno, kaip antivisuomeniško individualisto, nuostatas.

Globalizmo efektu sergančiame, kruopščiai infrastruktūrų apraizgytame pasaulyje nėra vietos nereglamentuotiems personalijų žygdarbiams, todėl menininkas atkuria ikikvantinę simbolinę tvarką reflektuojančias senąsias, patriarchalines mitologines keliautojų atradėjų paradigmas. Pradedant odisėjiškomis kelionėmis medine mašina po chtoniškąją Rytų Europą, galimu Ikaro (atiduokime pagarbą to paties vardo vengriškiems autobusams) mito atgaivinimu, dar viena genialiojo da Vinci parasparnio brėžinių artikuliacija ar brolių Wrightų skrydžio repeticija.

Bandymai pakilti už orą sunkesnėmis transporto priemonėmis visada buvo daugiau nei vidinio virpulio patyrimas. Dar Renesanso epochoje panašūs bandymai įveikti gravitacijos jėgą buvo eretiška veikla. Iš pradžių vienas kitą sekė nesėkmingi bandymai imituoti paukščius plunksnuojantis, nors būta ir originalesnių bandymų pakilti. Pavyzdžiui, 1680 m. Maskvoje iš žėručio pagamintais sparnais bandė skristi lenkų valstietis. Už du nepavykusius bandymus jam teko gražinti subsidijas. Negana to, šis nelaimėlis dar buvo ir smarkiai sumuštas.

Šiandien beveik neįmanoma eksperimentuoti išbandant lėktuvą ypač kontroliuojamoje Europos teritorijoje. Nors stichiškoje Sacharoje J. Conijno avantiūra ir nebuvo pastebėta, ten tokia veikla irgi yra reglamentuota Maroko Karalystės įstatymų. Be jau paleistų į kosmosą tūkstančių dirbtinių palydovų ir kas sekundę mūsų planetoje kylančių oro lainerių, toks individualiomis pastangomis pasiektas skrydžio aktas turi ypatingą prasmę. Didžiųjų valstybių konkurencija dėl technologinio išsivystymo turėjo atspindėti jų galią ir sutelkti nacijas į jų lyderių paskirtus tikslus (net ir kaimyninė Baltarusija nesenai skelbė ryžtą nusiųsti į kosmosą savo dirbtinį palydovą), o "nepriklausomo" skrydžio faktas siūlo alternatyvą valstybės ir korporacijų monopolijoms bei jų vykdomai politikai.

J. Conijnui vienodai svarbi lėktuvo konstravimo idėja ir jo išbandymas. Geismas skristi ir perorganizuoti savo kūną bei jo tęsinius tampa fizinės įtampos išraiška, kuri skatina menininką pratęsti save pasitelkus manufaktūrinėmis priemonėmis sukonstruotą lėktuvą.

Kaip ir kiekviena sukurta technologija, ji skatina naujas įtampas ir poreikius. J. Conijnas su jais susiduria nuo pat pradžių. Atsisakydamas skeptiškų profesionalų pagalbos, jis nuolatos susiduria su aplinkinių nepatiklumu. Todėl Maroko dykuma menininkui yra ne tik neribotos pirmykštės laisvės, bet ir simbolinis kūrybinio gaivalo simbolis, tik stichijų valdoma bekraštė žemė.

Paprastai lėktuvams nereikalingi simboliniai ar kitokie "praminti" keliai. J. Conijno valdomas lėktuvas įsibėgėja ir vos pakilęs vėl glaudžiasi prie žemės, nuo kurios vėl amortizuojasi į kitus kelis skrydžio metrus. Mūsų herojus sako, kad nesvarbu, kiek pakyla lėktuvas, centimetrą ar 30 metrų, jis jaučia vienodą jaudulį. Šitaip autorius atgaivina asmeniško veiksmo galią. Vienu metu įveikiamos mažiausiai dvi slopinančios jėgos – visuotinės traukos ir konvencionalaus elgesio.