Muzika

"Lyg Afroditė žavinga, aistringa…"

Kipras ir Fiodoras Kauno muzikiniame

pašnekesiai apie praėjusį laiką

iliustracija
Barbora Didžiokienė. "Kauno "kabake". 1922 m. Reprodukcija iš J. Mulevičiūtės monografijos "Modernizmo link"

Alicijos Salos pokalbis su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi ir gramofono plokštelių kolekcininku Algirdu Motieka prie kavos puodelio kolekcininko namuose sukosi apie beveik jau pamirštą laiką, kurį ženklina valstybingumo įsitvirtinimas, laikinoji sostinė Kaunas, Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino duetas… Šį sezoną Kauno muzikiniame teatre rampos šviesą išvydo operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti" – ekspresyvus, prieštaringai vertinamas spektaklis, primenantis iškiliausių mūsų menininkų žvaigždyną, tais laikais, kaip ir kiti mirtingieji, mynusį Valstybės teatro slenkstį. Šiandien jie tampa to teatro personažais.

A. Motieka: Šiuose namuose daug kas lankėsi: ir Mironaitė, ir Vaičiūnaitė, ir Adamkevičius… Dabar jie tušti.

A. Sala: O, koks grafinukas!

A.M.: Iš tų laikų, iš tų laikų… Tik taurelės neoriginalios. Baltarusiškos ar bala žino kokios. Bet tiko įstatyti į padėkliuką. 25 gramai. Tai prašom… Su Alicija mes seni pažįstami.

G. Kuprevičius: Ji man daug apie jus pasakojo. Menininkas savo kūrinį gali ir į pečių įkišti. O kolekcininkas išsaugo. Jūs esate saugotojas, sergėtojas. Turbūt žinote, kiek buvo išleista Kipro plokštelių?

A.M.: Galime paskaičiuoti. 1920 m. "Vox" išleido tris dideles ir vieną mažą plokšteles, kurių nebeįmanoma gauti. 1924 m. "Odeon" firma Kaune – penkias plokšteles. 1928 m. Berlyno "Parlophon" firma – tris, "Odeon" taip pat dar tris. 1931 m. "Columbia" Kaune įrašė keturias. Penkios plokštelės 1948 m. buvo išleistos Rygos firmoje "Bellaccord".

G.K.: Išeitų du žavūs kompaktai…

A.S.: Maestro, sutikite, kad Jūsų spektaklio programėlė yra savotiškas "likbezas". Ji sudaryta taip, tarsi į teatrą susirinkę žiūrovai…

G.K.: …nieko nežinotų.

A.S.: Būtent.

G.K.: Nežinotų apie Binkį, Vienožinskį, Sklėrių, Tysliavą…

A.S.: …apie Dubeneckienę…

G.K.: Kultūrinis visuomenės lygis krinta. Kipras daugumai irgi nežinia kas toks, Fiodoras – apskritai tamsa. Pastebiu tai, kai susitinku su studentais. Norit, papasakosiu anekdotą? Ateina pas mane verslo vadybos studentas, aš jo ir klausiu – kas parašė Tautinę giesmę? Sako, Maironis. Žinai, sakau, už durų laukia dar 80 studentų, pasakyk jiems, kad ne Maironis. Po valandos nusprendžiu vėl paklausti. Atsako, kad ne Maironis… Labai skaudu, kad Kaunas nuo tų laikų taip daug prarado. Nebėra "Metropolio", "Tulpės", t.y. Konrado kavinės, taip pat nėra, neliko ir Pasažo… Pagalvojau, kad mes su ta operete bent truputį sustabdysim tą griovimą… Ir kaip tik premjeros išvakarėse atidaromas Žaliakalnio funikulierius! Jame ir surengiame operetės pristatymą. Dabar mane kiloja be bilieto. Bet aš vis tiek už jį sumoku (visi juokiasi). O išsaugojo funikulierių "Kauno liftai"! Beje, ar žinote tą Kipro istoriją su muilu?

A.M.: Kipro Petrausko muilą gamino Panevėžy…

G.K.: Kipras prasilošė, ir valstybė sugalvojo, kaip jam tą skolą kompensuoti. Bet ne visus pinigus sumokėjo…

A.M.: O jūs ar žinote, kad Kipras Petrauskas buvo vedęs Šaliapino dukterį?

G.K.: Argi?

A.M.: Kai Šaliapinas susipyko su bolševikais, jis nebegrįžo iš gastrolių Prancūzijoje, kur dainavo Borisą Godunovą vilkėdamas originaliais, brangakmeniais išpuoštais caro drabužiais. Jūs mano turtą nacionalizavote, tai aš jūsų brangakmenius pasiimsiu. O Maskvoje liko jo dukterys. Tuomet Kiprijan Petrovskij vedė vieną Šaliapino dukterį ir parsivežė į Lietuvą. Po to "graždaninu Petrovskomu byl zapresčion vjezd v RSFSR", ir tik 1936 m., kai rusų operą reikėjo parodyti La Scaloje, o tenoro nebuvo, atšaukė tą "zaprietą" ir vos ne ant kelių maldavo, kad gastroliuotų…

A.S.: Nieko sau žentas…

A.M.: Kažkada turėjau Šaliapino nuotrauką su originaliu autografu… Ją įsigijo dar mano tėvas. Jis buvo karininkas, karo inžinierius. Jis ir pradėjo kaupti kolekciją. Dabar ta nuotrauka pas Valičenką (kitą kolekcininką – aut. past.). Išmainiau… Vieną kartą kažkaip pasimaišiau – kilo ambicija surinkt visą lietuvišką muziką. Tai iš manęs Valičenka glėbiais Šaliapiną nešėsi mainais į lietuviškus atlikėjus.

G.K.: Žinote, mūsų spektaklyje pasirodo ir Prezidentas Antanas Smetona su žmona. Teatro ložėje. Ir viename spektaklyje salė atsistojo.

A.M.: Na, tai Kaunas. Vilnius neatsistotų (visi juokiasi).

G.K.: Po to Smetona išeina į sceną ir dainuoja apie meną, – paėmiau jo kalbos fragmentą. Apskritai daug operetės tekstų yra autentiški. Žinoma, sunku, kai spektaklyje tiek daug personažų. Vaidina visi teatro artistai, todėl jaučiamas tam tikras nelygumas. Bet kad jūs matytumėt, su kokiu entuziazmu jie išeina į sceną… Padegimas vedžiojo juos po muziejų, pats važiavo į Maskvą, ieškojo medžiagos archyvuose… Kunčius, žinoma, nieko nežinojo, jis yra postmodernistas, bet Kunčių pasirinkome štai dėl ko: jei pakviestume rašyti scenarijų tos epochos žmogų – būtų blogai. Tikrovė prislėgtų… O dabar – Salomėja Nėris ir Maironis dainuoja apie nevystančią orchidėją. Kažkur praeina Tysliava, Cvirka, Dambrauskas…

A.S.: O kas sugalvojo spektaklio pradžią?

G.K.: Kunčius sugalvojo pradžią, Padegimas – pabaigą, o finalinį chorą – choralą – aš. Skamba tik pavardės… Ir Kaunas… Spektaklio tikslas – parodyti Kauną kaip gyvybingą, sveiką miestą, atskleisti jo savastį. Žinoma, galima padaryti ir geriau… Mane susistabdė vienas menininkas ir sako: aš suskaičiavau operetėje net 11 klaidų. Paklausiau jį, ar diriguodamas orkestrui niekada nepadaro klaidų. Iš pradžių norėjome, kad Kiprą ir Fiodorą vaidintų Noreika ir Prudnikovas, nes Kauno muzikinis neturi tokio pajėgumo artistų, bet tos minties atsisakėme, nes keltų spektakliui ypatingų reikalavimų, be to, pagalvojome, kad galėtų dainuoti ir jaunimas. Tik niekaip negalėjau surasti Kiprui ir Fiodorui tinkamo muzikinio rakto.

A.M.: Gal Mozartas ir Salieri?

G.K.: Ir žinot, ką nusprendžiau: jie keliaus per visą vaidinimą kaip Faustas ir Mefistofelis. Kalbėsis apie Kauno "pragarą", apie jo bohemą. Jie nėra kuo nors ypatingi. Taigi ir mes galime būti laisvesni. Kas gali Kiprą parodyti scenoje? Tik pats Kipras… Todėl mes žaidžiame. Ir studentas gali pasakyti: aš – Kipras!

A.M.: O ką? Kauno operoje už Kiprą kartais padainuodavo Sipavičius. Tamsoje, žinoma, kol neįsižiebdavo šviesos.

G.K.: Kipro ir Fiodoro pasirodymą lydi (niūniuoja melodiją)… Ar atpažįstat?

A.M.: Gounod "Fausto" intonacijos…

G.K.: Mes siunčiame ir daugiau slaptų signalų. Sakysim, Maironis kuria epą… kurio nebuvo. Vilnius pamilo Klaipėdą, bet tarp jų atsistojo Kaunas… Tai va, kai dainuojama apie Klaipėdą, aš įterpiu temą iš praeities – "Pajūriais, pamariais", – o Kauną ženklina "Kur Nemunas teka"… Arba štai: Konrado kavinė ir dvi besiformuojančios stovyklos – tautininkai ir komunistai. Dailininkas Lifšicas užtraukia "Internacionalą", o patriotai atsako jam "Lietuva brangi…" Pradžia skamba vienodai!

A.M.: Na, į sveikatą. Kai nueisiu į operetę, ieškosiu Jūsų suslapstytų motyvų.

G.K.: Visa uvertiūra sukomponuota iš 12 motyvų… Naujalis, Tallat-Kelpša… Bet jų nesigirdi. Norėjau paskleisti savotišką rūką. Įterpiau tik vieną tiesioginę citatą iš tų laikų. Tai Lechavičiaus "Tu, tik tu".

A.M.: Labai gražus anglų valsas, nenusileidžia pasauliniams šlageriams.

G.K.: O žinote, kad Lechavičius – mano dėdė.

A.M.: Jis buvo jūrų skautas, ar ne?

G.K.: Taip, nuskendo dar labai jaunas.

A.M.: Ar tikrai tango "Regina" dedikuota…

G.K.: …taip, mano Mamai. Tais laikais vardadieniui ar gimtadieniui darydavo tokias dovanas.

A.S.: Prisipažinkit, Maestro, ar išties nebijojote prisiliesti prie praėjusio laiko, pamėginti jį rekonstruoti?

G.K.: Nė kiek. Yra nuotraukų, paveikslų… Apskritai visa tai man labai artima. Mano tėvų namuose būdavo daug svečių. Aš, vaikas, sėsdavau prie instrumento ir improvizuodavau jų portretus. Račiūno, Indros… Kai atėjo eilė Dvarionui, jis paklausė – gal tu, vaikeli, jau pavargai, gal eitum miegot? O kiti – gal tu, Baly, prisibijai? Buvo juoko… Norėčiau parašyti ir antrą dalį. Pradėtumėm tarybų valdžios paskelbimu Kauno muzikinio teatro pastate ir baigtumėm Kalantos žūtimi.

A.M. ir A.S.: Baugu…

G.K.: Gal geriau pasiklausykime plokštelių.

A.M.: Štai, galiu uždėti pirmąsias, kur Kipras dainuoja rusų arba italų kalba.

G.K.: Tiražai, turbūt, buvo nedideli?

A.M.: Labai nedideli. Be to, kiek žinau, Lietuvoje jos nebuvo pardavinėjamos. To meto įrašų technika labai prasta. Balsas girdimas dar pakenčiamai, o styginiai – siaubas, kaip iškraipyti. Kipras nemėgo dainuoti romansų. Liaudies dainas arba operų arijas – taip. Štai viena iš retųjų plokštelių. Jis dainuoja: "Žinau mergytę vieną, sapnuoju ją kasdieną". O vėlesniais laikais jau buvo: "Žinau aš dainą vieną, dainuoju ją kasdieną"…

G.K.: Bet juk ta plokštelė stiklinė, ji gi dūžta!

A.M.: Šelakas… Dūžta, dūžta.

A.S.: Ar turite "Tu, tik tu"?

A.M.: Kurgi ne.

G.K.: O kas kitoje pusėje?

A.M.: Naikausko "Alyte".

A.S.: Tai pasiklausom.

G.K. ir A.M.: Pasiklausom.

Skamba "Tu, tik tu taip moki žavėt, taip svaigint lyg rožių puokštė…" (tekstas ir muzika Leonardo Lechavičiaus).

Parengė Alicija Sala