Nesibaigianti gatvė

Antanas Sutkus. "Prieš Naujuosius. Eglutės". Vilnius,1960 m.

Į Antano Sutkaus naujausią parodą ir katalogą "Kasdienybės archyvai (1959–1993)" galima žiūrėti kaip į nesibaigiančią kaimo ir miesto gatvę, kurioje žmonės ne šiaip sau slampinėja, bet gyvena. Paroda – gyvenimo gatvė? Na taip, yra ir nuoroda fotografijoje – filmo, kurį visi užmiršome, afiša: "Nesibaigianti gatvė". Yra ir kitas filmas "Giedras dangus", nebanalus net A. Sutkui – disidentinis, nes vienas pirmųjų sovietmečiu pavaizdavo herojų, kuris perėjo politines represijas. Kaip yra su A. Sutkaus gatvės herojais, nebent vienas kitas galime atpažinti ar paprasčiausiai įsivaizduoti. Parodos kuratorius, katalogo sudarytojas ir "12 punktų apie Antaną Sutkų" autorius kaip etaloninį epochos filmą mini juostą "Maskva netiki ašaromis", "geriau atliekantį ideologinės propagandos darbą nei budistinės Lenino raštų studijos". Daug ašarų dėl jo išliejo ne tik sovietiniai žiūrovai, bet ir amerikiečiai, itin žavėjęsi ir N. Michalkovo "Saulės išvargintais".

A. Sutkaus kasdienybė tikrai kitokia, jaudinanti, bet nesentimentali. Kaip iš tikrųjų buvo, galima pajusti ne tik po kino reklama, bet ir prie "Celiuliozės ir popieriaus pramonės ministerijos" ar prie iškabos "Iškviečiamas fotografas". Buvo ir A. Sutkus kartais iškviečiamas, net į "dvarą", bet aukštybių banalybė dar laukia savo laiko, nes ten, ko gero, pernelyg daug atpažįstamų. "Kasdienybės archyvuose" jis – gatvės žmogus, praeivis, spragsėjęs fotoaparatu ties žiūrovo žvilgsniu – matomas nematomasis. "Tai didžiojo stiliaus menininkas, o didžiojo stiliaus bruožas yra štai koks – jo nematyti", – rašo katalogo pabaigoje Arvydas Šliogeris. Toks jis buvo iš pat pradžių – stebinantis tuo, kad fotografijose lyg ir nieko stulbinančio nėra. Prisimenu, kaip jį 1969 m. "Lietuvos fotografų" parodoje menotyrininkas A. Vartanovas gynė nuo tų demagogų, kurie visur ieškojo tarybinio gyvenimo būdo dorybių, ir nuo tų "kompozicininkų", kurie visur ieškojo rakursų, šviesos efektų, komponavimo mįslių ar skersakiavo, kad A. Sutkaus fotografijoje žmogaus kartais esama pusė ar tik ketvirtis. Bet esama! Kitaip nebūtų jau visą dešimtmetį užsitęsusių klaidžiojimų po šimtatūkstantinių negatyvų labirintus. Gal kada nors išgalėsime jiems pastatyti atskirą saugyklą – muziejų, kaip vokiečiai padarė su savo portretininku Augustu Sanderiu. Kol kas net Antanui Sutkui sunku būti pranašu savo namuose. Kol kas jis vienintelis iš reikliųjų mano pažįstamų, galintis paskambinti 5 val. ryto ir nustebti: "Ir tu nemiegi?". Įsivaizduoju jį, sėdintį kaip M. Proustas izoliuotame nuo garsų kambaryje ir ieškantį savojo prarasto laiko. Girdėjau sakant, kad, girdi, kiekvienas galėtų padulkinti savo archyvus – poetas ar architektas, dailininkas ar kompozitorius. Bet prikelti laiką fotografiškai gali tik A. Sutkus, nes jis jį užrakino savo archyvuose, o dabar vis išleidžia kaip džiną iš butelio. Ir vis į kitokį kontekstą – Lietuvoje, kur daug dar iki skausmo menančių, su kokiomis rezginėlėmis skubėjo moterys ir kaip džiugiai bėgdavo į mokyklą vaikučiai, ir Vokietijoje, kur naujausioje, dar tebeveikiančioje kolekcininko F.C. Gundlacho parodoje "Šviesi vizija" A. Sutkus įterptas greta J. Koudelkos, D. Arbus ar net šelmio L. Clarko, kepštelėjusio grupinio sekso temą.

Toks A. Sutkus – vis kitoks ir vis toks pats, vis pažįstamas ir nepažįstamas. Keičiasi ne jis, o mes ir laikas. Kitaip, girdėjau, ėmė žvelgti į A. Sutkaus banalybes mūsų reiklioji kritikė Agnė Narušytė. Kitoks ir trisdešimtmetis postmodernistas J. Valatkevičius, turintis ne tiek jau ir daug prarastojo laiko prisiminimų, bet taikliai pasakantis, kad A. Sutkaus "vaizdai – velniškai šiuolaikiški. Skiriasi tik scenografija ir kastingas – šiandienos žmonių veidai jau retai būna tokie švarūs". O kaip atrodo veidai iš tos kitos, ne vilniškės, Lietuvos, gali pamatyti nebent mitinge prie Seimo, nes kasdienybės fotografas šiandien nuolat "iškviečiamas" – į sensacijas, prezentacijas, politizacijas…

Antanas Sutkus. "Po darbo dienos". Vilnius, 1964 m.

Kas parodys mūsų laiko akluosius? Aklųjų vaikų ciklas toks pat stulbinantis "archyvinių" laikų simbolis, kaip ir prie sienos stovinčios vilniškės žydės, o greta – namas su rūkstančiu kaminu. Užuominos, asociacijos, sąskambiai – tolimi ir artimi. Kartais kadre budi vien simboliai – Leninas su užrašu "Visas jėgas TSKP XXIII suvažiavimo nutarimų įgyvendinimui!". O sovietinis Viešpatie, kiek daug tų suvažiavimų nuvažiavo, bet žmonėms iš gatvės jie dažniausiai buvo nė motais. Nebent XX, bet ir jo pranešimas buvo įslaptintas.

A. Sutkaus fotografijose nėra nieko slapta, bet veržiasi nesibaigianti prisiminimų erdvė. Tačiau ar tik prisiminimų? Kai daviau pirmo kurso žurnalistams parašyti nors po keletą žodžių apie A. Sutkų, nustebino, kad niekas jo nepalaikė seniena. Atvirkščiai, tie, kurie neturi jokių okupacinių prisiminimų, rašė, kad A. Sutkaus darbai padeda geriau, giliau suvokti, kuo iš tikrųjų gyveno anų laikų žmogus. Kiti stebėjosi fotografo jautrumu žmogui ir kasdienybei. Dabar jau reikia brautis į vartotojiškos, reklamizuotos ir supopsintos visuomenės kasdienybę. Kad būti kritiškam šiandien nelengva, rodo ir ką tik VU fotoklubo išleistas "Pop reality", lyg ir pretenduojantis į Lietuvos jauniausios fotografų kartos manifestą. Manifestuojantis jaunasis A. Sutkus vis dar atrodo pažįstamas vien iš "Lietuvos žmonių" portretų – nuo "Pionieriaus" iki "Lietuviškos šeimynos" ar "Tėvo su sūnumi", arba iš jo veržlios Fotomenininkų sąjungos lyderio veiklos. Susipažinti su neembleminių, kasdienybės archyvų A. Sutkumi – kažkas naujo ir fotografijos senbuviams. Autorius savo jausmų archyvais, kuriuose sumirga ir artimų jam žmonių veidai, skuba tiek daug iš karto pasakyti, kad nesutelpa į "Prospekto" galeriją. Norisi su kokia nors jo fotografijos akimirka pabendrauti ilgiau, bet ekspozicijoje iš viršaus ar iš šono užgriūva kita nuotrauka. Katalogas parankiau – kokią sumažintą laiko atkarpėlę gali pastudijuoti ir su padidinamuoju stiklu. Taip sumanyta dailininkės Rimos Sutkienės: vietoj didingo A. Sutkaus viršelyje duoti tik mažytį langelį į jo archyvą – meilę gyvenimui ir fotografijai. Jaunystėje skaitęs tik gerą poeziją ir rasdavęs ką pakalbėti su išminčiais, A. Sutkus ir dabar vos ne kaip koks dzenbudistas rašo kasdienybės moto: "Šiuolaikinis žmogus kasdienybei dažnai neturi laiko. Kai ryte pasninga, keikiamės, kad bus sunku vairuoti, bet nebeprisimenam, kad sniegas baltas ir purus. Nėra kada džiaugtis šlapdriba, lapų kritimu, šviečiančiais langais vakare. Nebemokam fantazuoti apie gyvenimą už tų langų. Ar moku gyventi čia ir dabar? Ar suvokiu, kad tik laikas gali viską?" Nesibaigiančių klausimų nesibaigianti gatvė…