Pirmasis

Tautiniai dialogai

Paroda "Lietuva - Latvija: 2 Show" ŠMC

Jurga Armanavičiūtė

iliustracija
Kaspars Goba. "Pelkių kraštas". 2003 m.

Jau daugiau nei pusmetį Šiuolaikinio meno centras kunkuliuoja "tautų draugystės" sentimentais: mūsiškių kūryba pristatoma kartu su kitų kraštų menu. Viskas prasidėjo, sakyčiau, dar kovo mėnesį, kai buvo atidarytos dvi dviejų dailės akademijų studentų parodos - olandų "Taip gerai skauda" ir lietuvių "Mes ateinam". Rugsėjį vėl išvydome ekskliuzyvinį, daugiasluoksnį, daugiatautį a la dviejų projektą (tie du - Wilno-Nueva York - buvo tik plakatinis pseudonimas, pridengęs Berlyną, Amsterdamą, Londoną, San Chuaną ir kt.). Abiem atvejais (kaip ir daugeliu kitų čia neminėtų atvejų) bičiulystės intencijos labiau tįso į Vakarus. Tačiau šiandien Šiuolaikinio meno centras, lyg pelė iš Kafkos pasakėčios, mano, kad vertėtų keisti judėjimo kryptį. Jis taip ir padaro - užmezga lietuviško ir latviško meno dialogą, pakrikštydamas jį vėjavaikišku "2 Show" vardu. Pavadinimas iškalbingai apibūdina parodos turinį. Čia slypi išankstinis pa(si)teisinimas, tarytum kuždantis, kad vertėtų pasiruošti linksmybėms. Panašų atspalvį turėjo šūkis "Mes ateinam". Šios parodos lozunge taip pat glūdi abiejų renginio dalyvių motyvacija: pristatyti savo kartos šiuolaikinį meną ir pažiūrėti, kaip tas menas atrodo antrojo "2 Show" nario kūrybos kontekste. Parodos pavadinimas nenurodo konkrečios temos, kuri galėtų iš anksto paveikti, nuteikti ar nužymėti tam tikras ribas žiūrovo sąmonėje. Tačiau šiuo atveju pavadinimas yra nuoroda į dviejų komunikaciją. Todėl logiška, kad kiekvieno stebėtojo sąmonėje (kaip ir manojoje) prioritetai tenka lyginamajam vertinimui. Paskutinė pavadinimo reikšmė slypi angliškame parodos pavadinime - jis dvelkia jaunatviškumu. Ir ne be reikalo: "2 Show" dalyviai - jaunoji akademinė lietuvių ir latvių dailininkų karta, pristatanti naujausius savo darbus. Trumpai tariant, ŠMC pristato vienus jauniausių meno pasaulio dalyvių, išsprūdusių iš bet kokios tematikos gniaužtų, tik skylančių į dvi - "lietuvių" ir "latvių" - stovyklas. Tiesiog smalsu pasekti šį taip retai pas mus pasitaikantį kaimynišką dialogą: ar daug viena pusė "nusišneka" kitos pusės atžvilgiu, ar dažnai apeliuojama į praeities temas, ar prieštarauja jos vienas kitai, "aukštajai" ar "žemajai" kultūrai šis dialogas atstovauja ir t.t.

Abiejų šalių meno ekspozicijos neuždarytos į atskirus rezervatus. Abiejų stovyklų kūrinius galima išvysti keliose patalpose vieną greta kito. Todėl, apžvelgus jau pirmąsias sales, išryškėja abiem pusėms tinkanti diagnozė - nepasižymi ši ekspozicija nei išraiškos priemonių originalumu, nei ypatingu idėjų gyliu; o dviejų dialogas greičiau panėšėja į lengvabūdišką bičiulišką pašnekesį, o ne į aukšto lygio diskusiją. Temų atžvilgiu lietuvius ir latvius šioje parodoje sieja vos keletas sąlyčio taškų. Antai latvio Kasparo Gobos "Pelkių kraštas" - vienintelis parodos daugiasluoksnis kūrinys, susidedantis iš fotografijų serijos, videomedžiagos ir į šią ekspoziciją inkorporuotų dviejų autentiškų "kultūros namų" kėdžių eilių. Visos šio kūrinio sudėtinės dalys savaip informuoja apie vieną rusų kolonistų, apgyvendintų čia dar sovietmečiu, miestelį; jo gyventojai - daugiausiai milžiniškos durpių kasyklos darbininkai. Jie gyvena savotiškoje laiko ir erdvės izoliacijoje, atitrūkę nuo šiandieninių pasaulio realijų - tarsi laikas būtų sustojęs 7-ajame dešimtmetyje. Jie nenori "stoti į ES" ir su nostalgija prisimena "anuos laikus". Trumpai, bet ryškiai žybteli socialistinio gyvenimo tema. Šalimais stovi keletas kėdžių iš miestelio kultūros namų, kadaise "išgražintų" įrašais, įpjovomis (t.y. "žemosios" kultūros paženklintų). Dabar, perkeltos į kultūringą ŠMC erdvę (t.y. į "aukštąją" kultūrą), jos įgauna tam tikrą prasminį krūvį. Ir vėl pakvimpa "anais laikais". Lietuvių pusėje nesenos praeities pėdsakai ne taip stipriai juntami. Rodos, jie sustoja ties sovietinės tikrovės vaizdus produkavusia N. ir G. Urbonų ("Transakcija"), D. Narkevičiaus ("Lietuvos energija") ir G. Makarevičiaus karta. Kai kurias su tuo susijusias mintis bando spręsti lietuvių meno grupė "BLIZGĖ" (R. Petruškevičius, Ž. Landsbergis, M. Luošaitis) savo instaliacijoje "Pamaina". Šie autoriai į ekspozicijų salę atitempė visą baltai nudažytą rusišką žigulį - taip tarsi įvilko jį į baltutėles įkapes. Suprask, tavo laikas baigėsi. Tačiau šie autoriai neišsiplėtoja, nebeanalizuoja (kaip tai kone su meile daro K. Goba), o greičiau su nekantrumu imasi stumti socialistinio gyvenimo temą lauk (jei ne iš lietuviškojo meno, tai bent jau iš savo kūrybos), reiškia bodėjimąsi ja, jos neaktualumą. Todėl šioje situacijoje lietuvių ir latvių dialoge regiu šiokias tokias konfrontacijas.

iliustracija
Marta Vosyliūtė. "Chat. tapyba. mv.". 2003 m.

Jauniesiems latviams šiek tiek rūpi ir fundamentaliosios temos. Pavyzdžiui, mirtis. Ne laidotuvių butaforija pavadinimu "Laikas parodys" turiu galvoje. Ten mirtis kvailai "paduodama ant lėkštelės", užgriūva visu svoriu; ten ji dramblota ir visai nerafinuota. Kalbu apie tą vos juntamą vėsoką mirties kvėptelėjimą Gačio Rozenfeldo fotografijų serijoje "Rygos mados. Be laiko", kabančioje didžiojoje salėje. Čia mirties tema išvengia akivaizdybės. Ji greičiau rutuliojasi stebėtojo sąmonėje, bėgant žvilgsniu per giedrus šešiasdešimtmečių - septyniasdešimtmečių veidus. Ši mirtis netūno pasaloje, negąsdina užpulti, neatsiduoda grėsme. Tik ji kažkodėl nepatinka jauniesiems lietuvių menininkams (bent jau tiems, kurie dalyvauja šioje parodoje). Tiesa, senieji jaunieji (G. Makarevičius, S. ir P. Stanikai) ją buvo labai prisijaukinę. Bet kas atsitiko? Gal mirties tema yra artima tiek, kiek prie jos šliejiesi? Neaptinkama ji nė greta G. Rozenfeldo fotografijų eksponuojamose lietuvio Andrew Miksio fotografijose. Jos - latviškųjų fotografijų antitezė. A. Miksio objektyvas tendencingai kliūva už visai "žalio" jaunimėlio: svajoklių mergaičių, "forsuojančių" vyrukų. Daugumoje jo nuotraukų (kaip ir latvio fotografijose) beveik nieko nevyksta. Žmonių portretai rodomi pramaišiui su banaliais, stereotipiškai romantiškais gėlelių ir širdelių vaizdais - tyčinėmis naivumo, sentimentalumo, kičo injekcijomis. Nepatinka šitiems lietuviams mirtis, ir viskas.

Menininkai atranda ir bendrų temų. Akivaizdus ir latvių, ir lietuvių socialinis angažuotumas: daugiausiai per asmeninio, intymaus savo ar kažkieno gyvenimo detales autoriai atskleidžia kritišką ar ironišką požiūrį į įvairias socialines temas. Šiuo atveju abiejų tautų menininkai čiauška kaip seniai nesimatę draugeliai. L. Stasiulytė videoinstaliacijoje "Nadiežda/Viltis" tarsi atlieka žmogaus identiteto tyrimus. Katrina Neiburga videofilme "Magiški daiktai", pasitelkusi absurdo kupiną šiuolaikinės daiktų hegemonijos analizę, parodo dabartinio žmogaus sąmonės virusus - tai kraštutinis priklausomybės nuo daiktų variantas. Per kraštus sunkiasi tyčinis naivumas, kai kurie ryškūs "pertempimai" dirbtinumo link patys savaime atstovauja kažkuriam socialinės kritikos flangui. M. Vosyliūtės "Chat. tapyba. mv." Taip pat provokuoja privatumo-viešumo, tikrumo-netikrumo priešpriešas, o Kristinės Plūksnos "Siena" parodo analogiškus svetimo-savo, išskirtinumo-niveliacijos antipodus. Taip dviejų dialogas viename temų taške tampa rišlus. Pašnekovai antrina, papildo vienas kitą, tiesa, latviai tai atlieka kiek gyviau, judriau, ironiškiau. Jų reakcijoje į lietuviškas tezes slypi didesnė absurdo, banalybės, kičo galia. Tai panėšėja į necenzūruotą kalbą, o lietuviai slengo vengia labiau.

Be smulkių tarpusavio nesutarimų, pabrėžiančių vienų išskirtinumą kitų atžvilgiu, lietuvių ir latvių komunikacija, galima sakyti, beveik pavyko. Žodis "beveik" geriausiai apibūdina nedidelę gylio stoką. Trūkstamo gylio neįkvėpsi net tokiais didžiuliais parodos dialogo plaučiais kaip "PB8 AIR MIZ". Geriau tegul šita oro žiedą formuojanti ventiliavimo sistema nuolat cirkuliuojančiomis oro srovėmis perneša gerąsias dviejų menų bacilas.