Pirmasis

Juodasis Rigoletas

Premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Beata Leščinska

iliustracija
Scena iš "Rigoleto" I veiksmo: Hercogas – Viktoras Aleškovas
M. Raškovskio nuotr.

Nusikaltimas ir bausmė – tokį moto pasirinko aštuntojo lietuviškojo "Rigoleto" statytojai, kartu deklaruodami, jog ketina atsisakyti išties populiarų sceninį veikalą iškreipiančių interpretavimo klišių.

Į "Rigoleto" premjerą vilniečius ir sostinės svečius lapkričio 7 ir 8 d. pakvietė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Spektaklį kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, choreografė Elita Bukovska, vaizdo projekcijų autorius Andrius Jakučionis. Lakpričio 7 d. spektaklyje publika išvydo Vytautą Juozapaitį (Rigoletas), Viktorą Aleškovą (Hercogas), Ireną Zelenkauskaitę (Džilda), Egidijų Dauskurdį (Sparafučilė), Inesą Linaburgytę (Madalena), Eugeniją Klivickaitę (auklė), Eugenijų Vasilevskį (Monteronė) ir kitus solistus. Rigoleto vaidmenį taip pat yra sukūręs Dainius Stumbras, Hercogo – Audrius Rubežius ir Bronius Tamašauskas, Džildos – Regina Šilinskaitė.

Pagal ilgai galiojusias Konstantino Stanislavskio pagrįstas nuostatas (o ir Victoro Hugo pjesėje "Karalius linksminasi", kuria remiantis rašytas operos libretas) pagrindinis operos trikampis – Rigoletas, Hercogas ir Džilda – buvo traktuojamas taip: blogio šaltiniu laikomas cinikas Hercogas, suvedžiojęs ir paniekinęs savo juokdario Rigoleto dukterį Džildą, o Rigoletas ir Džilda piešiami kaip aukos. Pasak režisieriaus Gintaro Varno, pasigilinus į operą, jos muziką ir tai, kaip siužetas interpretuojamas paties Verdi, paaiškėja, kad pagrindinis blogio šaltinis ir kartu "likimo auka" yra pats Rigoletas, išprovokavęs konfliktą – Monteronės prakeiksmą, dvariškių sąmokslą ir netgi savo dukters mirtį. Hercogas savo ruožtu "reabilituojamas" kaip ganėtinai kilnus sinjoras. Žinoma, jis turi "donžuaniškų" bruožų, tačiau nėra toks jau beširdis akiplėša, kaip buvo įprasta piešti senesniuose pastatymuose, ypač tarybiniuose, kuriuose vertinimas "geras – blogas" dargi turėjo klasinį, ideologinį atspalvį. Kita vertus, tie "ideologiniai iškraipymai" iš esmės turbūt ir buvo šiuolaikinių netradicinių koncepcijų pirmtakai...

Scenovaizdžiui ir vaidybai pagrindine stilistine dominante, "stilistine spalva", pasak režisieriaus, pasirinktas ekspresionistinis prieškario vokiečių kinas. Tad žiūrovai pakilus uždangai pirmiausiai išvysta eilę frakuotų ponų želė suteptais plaukais – tai dvariškiai, kurie netrukus pradeda judėti beveik operetiškai surežisuotais žingsneliais. Apskritai dvariškiai piešiami šiek tiek operetine dvasia, nes savo "pokštus", pavyzdžiui, Džildos pagrobimą, traktuoja kaip humorą, o ir muzika, kad ir choras "Tyliai, tyliai", yra, sakyčiau, lengvos nuotaikos. Beje, Rigoletas, manydamas, kad pagrobėjai kėsinasi į Monteronės dukterį grafienę Čeprano, ir todėl padėdamas jiems, aiškiai parodė, kad šios žaidimo taisyklės jam priimtinos. Tačiau Rigoletas – sudėtingas ir spalvingas personažas, kitaip nei dvariškiai, Hercogas ir visi kiti, galbūt išskyrus Džildą, tiesiog krečiamas stiprių jausmų. Apskritai Rigoleto vaidmuo – vienas svarbiausių vaidmenų baritonams, toks kaip sopranams, sakykime, yra Aida, Violeta ar ta pati Džilda.

Rigoletas yra luošys, Hercogo juokdarys, taigi turi itin svarių priežasčių niekinti žmones, ypač sveikus, laimingus ir turinčius galios. Bet jis peržengia ribą ir yra už tai žiauriai nubaudžiamas. Sakyčiau, tai opera apie moralę plačiąja prasme (juk būtent jai Rigoletas ir nusižengia) ir apie žmogiškumą, kurio Rigoletas turi išmokti. Tik finale, kai jis supranta, kad žudiko jam atneštame maiše yra ne Hercogo lavonas, Rigoletas susimąsto, kad ten guli kažkoks žmogus. Šioje operoje įžvelgčiau net ir tam tikrų krikščioniškų prasmių.

Taigi Rigoletas yra spektaklio centras ir, be abejo, didelė dalis kūrinio įtaigos priklauso nuo vaidmens atlikėjo. Lankiausi lapkričio 7 d. spektaklyje, kai scenoje karaliavo Vytautas Juozapaitis. Rašau "karaliavo", nes vykusi buvo ne tik įtaigi Juozapaičio vokalinė interpretacija, bet ir pats vaidmuo puikiausiai atitiko aktorinę dainininko prigimtį – Juozapaitis išties yra labai ekpresyvus aktorius ir jam sekasi kurti tokius "ribinius" vaidmenis, kurių išraiškos skalė – nuo švelnumo iki grotesko. Ko vertas jau vien pirmasis Rigoleto pasirodymas! Čia, matyt, labiausiai reikėtų dėkoti "įvaizdžio kūrėjui" – kostiumų dailininkui Juozui Statkevičiui, nes ir grimas, ir absoliučiai fantasmagorinis kostiumas labai taikliai apibūdina personažą, o ir atlikėjui, manau, padeda įsijausti į tam tikrą būseną.

iliustracija
Vytautas Juozapaitis (Rigoletas) ir Irena Zelenkauskaitė (Džilda)
M. Raškovskio nuotr.

Beje, vaizdinio, o kartu ir vaidybinio charakteringumo požiūriu stilingai pateikiami visi personažai. Hercogas – tipiškas karštakošis italas su vešliomis juodomis garbanomis. Toks įvaizdis iš dalies artimas Rikardui iš "Kaukių baliaus". Viktoras Aleškovas, atlikęs Hercogo vaidmenį, sužavėjo ir vokalu, ir vaidyba. Išties nebuvo prašauta pro šalį pakvietus šį dainininką dirbti mūsų teatre. Pasigėrėjimo vertas dainavimas, visiškai neįprastas "gastroliuojančių" tenorų pasirodymams, kai dainininkai stengiasi priblokšti balso jėga, tačiau vaidmens traktuotė dažniausiai stokoja ryškesnio charakteringumo. Šiuo atveju girdėjome stiliaus požiūriu švarų ir niuansuotą, puikiai artikuliuotą, intonaciniu požiūriu precizišką dainavimą, ir viskas buvo savo vietoje.

Žavi Irenos Zelenkauskaitės Džilda (čia vėlgi pagyrimai kostiumo, makiažo ir grimo autoriui). Kaip ir Rigoletas, ji išgyvena stiprius jausmus. Mergina galiausiai pasiaukoja dėl mylimojo, savo valia ateina žudikui į rankas. Žinoma, tai įprastas XIX a. operų "aukos" tipažas, daugelyje operų pagrindiniai moterų personažai finale žūsta ar miršta. Draminės logikos požiūriu herojaus mirtis – tiesiausiais kelias sukelti žiūrovų empatiją ir katarsį. Tačiau kaip pastebėjo operų tyrinėtojai, moterys, rodomos kaip "aukos" (pvz., Violeta iš "Traviatos", Margarita iš "Fausto" ir pan.), triumfuoja savo balso galia, joms suteikiamos vokaliniu požiūriu prabangios, t.y. sudėtingos, partijos, kurias XIX a. tikrai mokėjo vertinti publika.

Džildos partija sudėtinga, o ir pats vaidmuo "augantis" – pradžioje matome mergaitę (analogija su Džuljeta), finale – besiaukojančią moterį. Irena Zelenkauskaitė puikiai susidorojo su savo vokaline užduotimi (pastaruoju metu apskritai tenka tik gėrėtis šios dainininkės pasirodymais). Švarus, skaidrus balsas, puiki technika, prasmingas teksto dainavimas. Tiesa, pradžioje Džilda pasirodė kiek pernelyg infantili, jau ir pirmoje scenoje buvo galima akcentuoti šiokias tokias užuominas į būsimą emocinę brandą. Tačiau apskritai paveikslas Rigoleto namuose, o ypač Džildos ir Hercogo duetas, buvo tiesiog užburiantis jau vien dėl režisūrinio ir scenografinio sprendimo. Šiek tiek mirguliuojančiame žalsvame videoprojekcijos fone Džilda ir Hercogas supasi sūpynėse. Supimosi efektas apskritai yra raminantis, o kai dar skamba nuostabi, nepriekaištingai atliekama Verdi muzika, jautiesi užburtas.

Iš duetų, be abejo, minėtinas ir Rigoleto bei Džildos duetas 2 veiksme, kaip ir žymioji šio veiksmo Rigoleto arija, nors šiuo atveju, manau, būtų daug geriau, jei Rigoletas galėtų savo ariją atlikti scenoje "solo", be ją lydinčios dvariškių "operetinės" choreografijos. Iš įsimintiniausių operos momentų minėtinas ir chrestomatinis Rigoleto, Džildos, Madalenos ir Hercogo kvartetas 3 veiksme. Jei kas eina į operą dėl atskirų numerių, tai dėl šio tikrai vertėjo apsilankyti spektaklyje. Tačiau tai buvo lauktos "razinos", o štai maloniai nustebino populiarios, tačiau kaip visuma gerokai, bent jau mano, primirštos operos 3 veiksmo pradžia – Sparafučilę ir jo aplinką charakterizuojanti muzika: tuščios a la liaudiškos kvintos orkestre – tikrai nesitikėjau tokių sąskambių Verdi muzikoje. Sparafučilės vaidmuo yra itin charakteringas. Socialinių kopėčių apačią įkūnijančio samdomo žudiko vaidmuo kompozitoriaus buvo skirtas, aišku, bosui. Egidijus Dauskurdis pasimėgaudamas atliko šį vaidmenį, leisdamas grožėtis ir savo balso sodrumu – puikios, skambančios bosinės apačios. Inesa Linaburgytė parengė, sakyčiau, tikslų Madalenos – žudiko sesers, laisvo elgesio moters – vaidmenį, atlikusi turbūt visa, ką buvo sumanęs režisierius.

Martynas Staškus prieš premjerą teigė, kad orkestro vaidmuo šioje operoje dažniausiai yra tik palydimasis, o gilindamasis į partitūrą jis labiausiai troško perteikti tai, ką užrašė autorius, nieko daugiau. Visgi tas savo "kuklias" užduotis dirigentas įvykdė kuo puikiausiai, niekur nebuvo "sėdusi" veiksmo dinamika, nuotaikos skambėjo tos, kurios ir turėjo skambėti, štrichai buvo charakteringi ir tikslūs. Dirigentas šią Verdi partitūrą dėl jos preciziškumo palygino su Mozarto muzika. Galima teigti, kad lygiai taip pat mocartiškai tiksliai ir švariai "Rigoletas" ir buvo atliktas.

"Juodo" siužeto opera baigiasi juodai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – Rigoletas finale lieka visiškoje savo sielos ir scenovaizdžio tamsoje.