Pirmasis

www.letmekoo.lt

Šiuolaikinio meno internetinė svetainė

iliustracija
Evaldo Janso darbas Meno projekte ant reklamos stulpų. 2001 m.

Birutė Pankūnaitė: Tavo projektas vadinasi "Tarpdisciplininio meno sąjungos internetinė svetainė". Sukurta struktūra: menininkų skiltis, kas savaitę atskirai pristatomas kiekvienas autorius, rubrika "apie mus" (apie tarpdisciplininio meno Lietuvoje ypatumus ir jo istoriją nuo 1990 m.), "naujienos" apie meno renginius, virtualioje erdvėje - www.letmekoo.lt - vykstantys projektai, partneriai (rėmėjai ir bendradarbiaujančios organizacijos ar asmenys), diskusijų klubas, nuorodos ir kontaktai. Panašu į retrospektyvą.

Evaldas Jansas: Projektas einasi gana sunkiai. Visus reikia raginti, lėšų mažai. Vienu metu norėjau atsisakyti viso sumanymo. Taip, archyvas, katalogas. "Artogama" pasiūlė naudoti savo techninę stotį. Tačiau menininkai nėra taip persikvalifikavę, kad galėtų daryti interaktyvius darbus, kad būtų galima sukurti ne katalogo tipo struktūrą. Interneto galimybės nėra iki galo išnaudojamos - įdėtas vienas kitas technologiškai sudėtingesnis darbas. Pridėsi tokių daugiau - bus per daug apkrauta techninė stotis, kuriai išlaikyti nėra pinigų. Sudėtingesni sumanymai numatomi ateityje.

B. P.: Tavo katalogas yra monografija - medžiaga apie grupinį vienetą, bent jau nuo jo viską pradedi.

E. J.:Dauguma archyvų bus, nors pavyko surinkti ne visą medžiagą. Algio Lankelio, Dariaus Gerasimavičiaus, Donato Jankausko (Duonio) projektai. Archyvai kaupsis laikui bėgant. Tik nebus "Jutempus" archyvų. Mūsų projektas Gedimino Urbono nesudomino, pasirodė pasenęs ir nebeaktualus. Jis archyvus tapatina su regresija.

Pati sąjunga yra palaida bala. Įsisteigė po nepriklausomybės, o iki šiol Kultūros ministerijai į ją nusispjaut. Tai atsispindi ir svetainės pavadinimas - www.letmekoo.lt - arba "leisk man kukuot" tarptautine netaisyklinga anglų kalba. Pavienius daigus lengva nuslopinti. Kiek kartų prašėme patalpų. Bet gautos tik pavienės stipendijos. Kaip sakė Leninas, reikia užimt elektrines, paštą ir telegrafą. Tinklalapis visa tai ir apima: jį sukūręs, tu jau turi atspirties tašką, ant kurio gali konstruoti ir administracinę struktūrą.

O šiam konkrečiam projektui pinigų gavome iš Kultūros ministerijos paskelbto konkurso kūrybinėms sąjungoms. Kadangi ši sąjunga pastaruoju metu nevykdė jokios ryškiau pastebimos veiklos, tai ir dėmesio nesulaukdavo, nors yra įregistruota Teisingumo ministerijoje kaip juridinis vienetas ir įtraukta į Kultūros ministerijos Kūrybinių sąjungų registrą. Tinklalapyje bus kaupiama informacija, ji papildoma, keičiama. Žiūrėsim, kaip seksis, kiek jis turės gyvumo, bet yra sumanymų daryti jį interaktyviu informacijos šaltiniu, į kuri gali rašyti, siūlyti projektus. Stebėti, kaip tie tarpdisciplininiai menininkai jaučiasi visuomenėje, kaip vyksta jų diferenciacija, pradedant nuo eseistinių tekstų iki aprašomųjų.

B. P.: Tampi menotyrininku-vadybininku?

E. J.: Visų pirma aš veikiu kaip menininkas. Mūsų visuomenei šiuolaikinio meno visiškai nereikia, nėra jokios jo paklausos. O ką veikti? Gerokai nustebau dėl pačių menininkų vangumo. Visų pirma reikėjo rasti tarnybinę stotį, susikurti atskirą infodėžutę. Atrodo, tai buvo mano klaida, kuri paskatino atmestiną kai kurių požiūrį į tinklalapio kūrimą. Aš tarsi tapau autoriumi. Gal reikėjo viską daryti sąjungos vardu - būtų buvę paprasčiau. Man pritrūko kompiuterinių, programavimo žinių, todėl prisijungė Antanas Zabielavičius. Pradėjus su juo dirbti, struktūra iškart pasidarė aiškesnė.

B. P.: Turbūt toks tinklalapis turėjo atsirasti prieš dešimt metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Pats žodis "tarpdisciplininis" tuomet dar kažką ženklino. Tiesa, jis visad turėjo tuščio būgno, konstrukto požymių, kurie atsiranda, kai kažkokia grupė siekia įsivardyti, išsiskirdama iš daugumos, t. y. daro politiką. Konstruktas "tarpdiscipliniškumas" per pastarąjį dešimtmetį tolydžio "tuštėjo". Pagal politines teorijas tušti ženklai reiškia hegemonijos siekį, kai imamasi reprezentuoti tai, kas nėra reprezentuota, ko stinga.

E. J.: Taip, būčiau daręs kitaip, jei būtų galimybių. Lėšų gali gauti tik per sąjungą - žiūrima į idėją, o ne į veidą. Privatus kapitalas tokiais dalykais nesidomi, jam įdomesni bandos produktai bandai. Tas būgnas skamba kaime, o kaimas bet kurioj pasaulio vietoj yra kaimas. Tinklalapiui buvo įmanoma gauti tik valstybės pinigų. Bet visą medžiagą kaupiu jau atviru principu, ne pagal narystę. Pusė tikrųjų narių (jų buvo 46 prieš dvylika metų) dabar jau nieko nebekuria.

iliustracija
Vilmos Šileikienės projektas

B. P.: Neįsižeisk, bet tai truputį primena karo veteranų pokalbius apie išretėjusias gretas…

E. J.: Mieliau būčiau karo veteranas, nei kažkoks Lietuvos tarpdiciplininio meno kūrėjas. Sąjunga visų pirma kuriasi konkrečioje visuomenėje, valstybėje. Man nepatinka visuomenės, kurioje sąjunga egzistuoja, situacija. Visų menininkų, kuriančių negrynomis, netradicinėmis priemonėmis, lūkesčiai ir ambicijos yra smarkiai apvilti. Keista, kad jie dar išgyvena, kad dar išlaiko kūrybinę potenciją. Kažkokias sąlygas susikūrė tik tie, kurie išvažiavo, ir keli pasilikusieji.

Dar viena priežastis tinklalapiui sukurti: po 2000 m. mano parodos ŠMC, kai mano darbų kadrai buvo sudėti į centro tinklalapį, buvau pakviestas į tris rimtas parodas.

B. P.: Tikiesi, kad tinklalapis atvers daugiau galimybių?

E. J.: Padės pasijusti ne tokiam nereikalingam. Tame pačiame internete yra fiksuota daugiau mano dalyvavimų renginiuose užsienyje nei Lietuvoje.

B. P.: Todėl kaip tinklalapio logo pasirinkai Patricijos Jurkšaitytės užmūrytas duris?

E. J.: "Leisk man kukuot". Užmūrytas.

B. P.: Kiek prisimenu, ji užsimūrijo ("Butas’99") protestuodama prieš nepabaigiamą savo būsto remontą. Santiago Sierra Venecijoje panašiai užmūrijo Ispanijos paviljoną. Čia šiaip, apie analogijas. Jūsų tinklalapis prisistato labai paprastomis rankų darbo priemonėmis: durys, plytų mūras, mėlyno rašalo sąjungos antspaudas. Lyg viskas vėl prasidėtų nuo pradžių.

E. J.: Tarnybinę stotį išlaikyti yra labai brangu - jos išlaikymui pinigų nėra skirta. Artėja Europos Sąjunga, galbūt bus kažkaip kitaip. Man rodos, valstybė davė iš biudžeto tą nedidelę sumą tarsi išsigandusi ar susigėdusi, kad buvo pamiršusi, kad tokie yra.

Ar trukdo asmeninei kūrybai tokia situacija? Nesijaučiu menininku, kuris kuria formas, fizinę plastinę išraišką. Man norisi remtis intuicija. Nenoriu auklėti ar panašiai, bet norisi pasakyti tam žmogui, kuris pagal pirklio paveikslą sukurptas, kad gal yra ir kitaip. Gal mes sukurti ne tik pagal kapitalistinį portretą - gal išsivystę iš beždžionės, gal sukurti pagal Dievo paveikslą. Mano darbai, videoperformansai nėra kažkokie plastiškai vertingi, bet jais noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus gali būti filosofas. Manausi turįs pilietinę poziciją.

B. P.: Tu šitą projektą personalizuoji, laikai jį savo kūriniu.

E. J.: Taip, galbūt. Renata Dubinskatė rašo apie menininko vietą šiuolaikinėje visuomenėje - apie tai, kad jis yra kritikas, klausimų uždavėjas, mikrokosmo gerintojas. Kol neatsisakiau kažkokių savo ambicijų, tai ir noriu kažką daryti. Man rodos, didesnis performansas bus tuomet, kai tinklalapis atsidarys, ir aš džiaugiuosi, kad pirmas taip sugalvojau sėdėdamas juodoj nevilty.

B. P.: Tinklalapis kaip vietinės menininkų bendruomenės peizažas. Jo pristatyme yra tokių frazių: "tarpdisciplinumo idėją palaikantys menininkai", "po LTMKS vėliava", "Apie mus".

E. J.: Jaučiuosi marksistu ir pašauktu džichado, velniai rautų. Jei dirbu vadybinį darbą, bent turiu pasiteisinimą… Kuizinas vežasi vien užsieniečius.

B. P.: Tas pats ŠMC yra beveik tokioj pačioj padėty, kaip ir tu, negaudamas finansavimo pačioms parodoms. Užsieniečiai atvyksta su savo pinigais. Turiu omeny tai, kad jo veikloje gali įžvelgti tam tikrą logiką.

E. J.: Bet būtų gerai suteikti sąlygas ir kitokiam gyvuoti. Visi pasidarė tokie buržua. Vidutinis sluoksnis, regis, visai išnyko. Tėvai jau gėdijasi manęs, gailisi, kad leido mane į tokią specialybę. Leiskit ir man pačiulbėti.