Kinas

Viskas apie moteris

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Pedro Almodovar

Anksčiau didžiausias moters sielos žinovas kine buvo Ingmaras Bergmanas. Dėsninga, kad estafetę iš jo rankų perėmė Pedro Almodovaras. Tai labai simboliška estafetė, nes jie abu simbolizuoja du svarbiausius XX a. pabaigos kino modelius - modernistinį ir postmodernistinį. Tarsi mostelėjęs burtų lazdele, Bergmano moterų tapatybės kančias Almodovaras užliejo ryškia raudona spalva ir sugrąžino į romantinę, beveik telenovelių stichiją. Tačiau tapatybės ieškojimo problema liko. Visuomeninė krepšinio šalies televizija, t.y. LTV, antradienį leis atsipūsti krepšinio fanatams ir 9 d. 22 val. parodys vieną geriausių (jei ne patį geriausią) Almodovaro filmų "Viskas apie mano motiną" (1999). Filmo herojės - pačios įvairiausios moterys ir vienos jų vyras, kuris pasiryžo pakeisti lytį. Jis filme silpniausias.

Viename Niujorke duotame interviu Almodovaras sakė: "Tai tiesa, kad moterys yra stipresnės už vyrus. Gyvenimas jas nuolat supriešina su būtinybe rinktis. Su tuo jos turi dorotis vienos. Kadangi į problemą moterys žvelgia natūraliau nei vyrai, jos tampa kerinčiais, pasakojimo vertais reiškiniais. Tačiau nežinau, kodėl moters protas mane intriguoja labiau už vyro. Nevaikštau pas psichoanalitiką, todėl neturiu ko paklausti. Užaugau La Mančoje - viename provinciškiausių ir labiausiai atsilikusių Ispanijos regionų. Pasaulyje jis žinomas dėl Don Kichoto ir mačo tipo vyrų, nes ten vyrai dominuoja moterų atžvilgiu. Jie kaip dievai - tingūs ir neliečiami. Pamenu, kad mano mama kasdien mazgodavo tėvui kojas. Jai tai buvo normalu, nors atrodė kaip vergystė. Iki šiol to negaliu suprasti, juolab kad būtent ji valdė namus."

Rytų kine moteriškumo sfera atrodo labiau atskirta nuo vyriškumo. Filosofinės japonų kino klasiko Shohei Imamuros parabolės "Šiltas vanduo po raudonu tiltu" (LNK, 11 d. 22.35) tema - erotika, moters geismas, kuris vandeniu liejasi herojei susijaudinus, užtvindo jos namus, pažadina upės gyvybę, sugrąžina gyvenimui nevilties apimtą filmo herojų. Imamuros filmas - paprastas, tačiau jo metaforos nublanksta, kai bandai jas paversti žodžiais. Rytietiška išmintis į juos paprasčiausiai netelpa.

Ir dar vienas šios savaitės filmas apie moteris: meistriškai Stepheno Frearso ekranizuotas madingojo brito Nicko Hornby romanas "High Fidelity", lietuviškai pavadintas "Visos jos tokios" (Tango TV, 6 d. 22 val.). Perskaičius tokį pavadinimą, aišku, noras žiūrėti filmą praeina. Tačiau tikrai neapsiriksite. Ir ne tik todėl, kad ne vienas mūsų ras šimtą ir vieną progą susitapatinti su filmo herojumi - trisdešimtmečiu antikvarinių plokštelių krautuvėlės savininku (John Cusak). Tiesiog tai neįtikėtinai subtilus filmas apie vyriškąjį infantilizmą, baimę pagaliau subręsti ir mylėti.

Asmeniškai aš susitapatinu ir su brolių Coenų filmo "Didysis Lebovskis" (TV3, 9 d. 23 val.) personažais. Ypač su amžinuoju hipiu Lebovskiu, kuris taip pat, tiesą sakant, nenori subręsti. Man artima ta juokinga patetika, kai draugai barsto į kavos dėžę supiltus bičiulio pelenus. Tokios scenos išlieka kaip vienas skaidriausių kino išgyvenimų.

Vyriškoji šios savaitės televizijos kino teritorija nekelia susižavėjimo, greičiau tik ironiją. Netikėtai aktualus pasirodys 1999 m. sukurtas Davido O. Russello filmas "Trys karaliai" (LNK, 5 d. 20.40), skirtas 1992 m. Persų įlankos karui. Ypač tiksliai čia ironizuojamos žiniasklaidos pretenzijos ir galios.

TV4 (10 d. 12.55) parodys vieną svarbiausių (geriausių, gražiausių, tobuliausių) XX a. antrosios pusės filmų - Sergio Leone’s "Kartą Laukiniuose Vakaruose" (1968). Jis švyti kaip brangakmenis pigių komercinių blizgučių sąšlavyne. Bus proga atsisveikinti su Charlesu Bronsonu, kuris šią savaitę paliko pasaulį.

Britės Antonijos Bird "Plėšrūnas" (TV3, 6 d. 22.40) nukels į XIX a. laukinius vakarus ir papasakos kraupią istoriją apie žmogėdras. Filme vaidina mano mėgstamiausias britų aktorius Robertas Carlyle’as, kurį tą pačią naktį per TV3 (6 d. 0.35) bus galima pamatyti Jake’o Scotto filme "Planketas ir Makleinas" (1999). Tai pasakojimas apie XVIII a. britus šiurpinusius plėšikus. Makleinas (Macleane) buvo pakartas 1750-aisiais. Jo draugas niekad nebuvo sugautas.

Tikiuosi, kad karti minėtų filmų ironija padės apsiginti nuo tėvynę krečiančios sporto karštligės, kuri yra tik pigus autentiškų išgyvenimų pakaitalas.

Jūsų - Jonas Ūbis