Kinas

Apie Rytų kino triumfą, karštį ir...sniegą

Įspūdžiai iš 56-ojo tarptautinio Lokarno kino festivalio

Birutė Marcinkevičiūtė

iliustracija
"Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir pavasaris"

To Lokarne dar nėra buvę, - kartojo festivalio svečiai, tą dešimtį dienų nė sykio nesulaukę Piazza Grande aikštę (kur didžiajame ekrane rodomi vakaro filmai) paprastai nelaiku užplūstančio lietaus, kai tenka slėptis po skėčiais ar aplinkinių kavinių stogais… Šįmet vietoj skėčių rankose visi laikė vėduokles arba vėsinosi festivalio brošiūromis, o kondicionuotos kino salės tapo gaivia oaze, atšaldančia kino žiūrovų kūnus ir galvas, - nes oro temperatūra kasdien pakildavo iki keturiasdešimties…

Nebuvo lietaus, bet buvo sniego, - mintyse kartoju tarsi eilėraščio eilutę, prisiminusi Lokarną. Iš tiesų, sniego įvaizdis šmėstelėjo ne viename įsimintiname festivalio filme - o įdomiausius jų šįmet pristatė Rytų šalių (ir Rytų Europos) kino kūrėjai, apie kuriuos ir kalbėta daugiausia. Na, kad Europos kino forumuose vis sužiba "kitoks" Rytų kinas - nebe naujiena: Lokarno "Leopardų" statulėlės ir kiti svarbiausi apdovanojimai šįmet atiteko pakistaniečių, korėjiečių, japonų, bosnių, rumunų juostoms.

"Pasirinkau sniego įvaizdį, kad "atšaldyčiau" herojų jausmus, kad tarsi į apsnigtą žemę iš šalies pažvelgčiau į žmogiškų aistrų sūkurį kaip į harmoningos visumos dalelę", - sakė japonų "naujosios bangos" režisierius Masahiro Kobayashi, šįmet pristatęs savo naują juostą "Kirpėja" ("Onna rihatsushi no koi") konkursinėje programoje ir pelnęs specialų žiuri prizą (ankstesni režisieriaus filmai jau buvo sėkmingai rodyti Kanuose: "Koroshi", 2000, ir "Žmogus, einantis per sniegą" 2001 m.). "Kirpėja" - labai "japoniškas" filmas apie vienatvę: jaunas vyras, vardu Kenji, kartą pro kirpyklos langą pamato moterį kirpėją ir ją pamilsta. Norėdamas ją turėti jis, dvejus metus kankinęsis, nesugalvoja kitos išeities, kaip pagrobti ją naktį, grįžtančią iš darbo per sniegą. Kai Kenji atsiveža tartum lėlę supančiotą japonę į savo tuščius namus, prasideda netikėtai švelni vyro ir moters istorija. "Apglėbk mane kaip gali stipriau..." - staiga aistringai ištaria nepažįstamajam japonė, iš pradžių mėginusi basomis pabėgti per sniegą, - visiškoje tuštumoje, sniego apsupty... Filmuoti šį keistą siužetą (gal kiek primenantį "Paskutinį tango Paryžiuje") režisierius pasirinko labiausiai nutolusią nuo šurmulingo gyvenimo šiaurinę Hokaido salą - sniego rojų, tylos oazę, kur, pasak režisieriaus, žmonės vienišiausi. Vienišumo įspūdį sustiprina ilgi juostos kadrai, tartum tapybos drobės, panašios į "apsnigtą" herojų vidaus pasaulį - lyg ant baltos šachmatų lentos M. Kobayashi žaidžia dviejų savo veikėjų figūromis, retsykiais kadrą nuspalvindamas ypač išsiskiriančia raudona spalva (raudonas kilimas Kenji namuose, ant kurio atliekami meilės prisipažinimai ir aktai, raudonas pagrobtos moters megztukas). "Išvažiuokim iš čia į Tokiją, ten laimingai gyvensim, ten dirbsim, ten niekados nesiskirsim..." - tarsi Čechovo herojė šnabžda mažytė japonė, apsivijusi nepažįstamojo kūną, nusprendusi niekada nebegrįžti pas savo nemylimą teisėtą vyrą, kirpyklos savininką. Bet tai niekados neįvyks: Kenji žus autokatastrofoje, o jo mylimoji vėl grįš į savo vyro kirpyklą, kol... tarsi lėlė sukniubs nebegyva.

Kita japoniškos "vienatvės" variacija - režisieriaus Ishikawos Hiroshi filme "Tokijas. Dangūs" ("Tokyo. Sora"). Poetiška, videoklipų montažo principu kuriama juosta apie po Tokijo dangum gyvenančias dvidešimtmetes merginas - čia vietoj sniego herojų vienatvės veidrodžiu tampa Tokijo dangus, vienintelis jų jausmų liudininkas. Kelios fragmentiškos istorijos: taivanietė, studijuojanti japonų kalbą; manekenė, ieškanti darbo; kavinės padavėja; jauna rašytoja, siuntinėjanti savo noveles į redakcijas... Jos visos sustoja ir žvelgia į dangų. "Tokijo dangus man svetimas", "Tokijo dangus mane klaidina...", "Tokijo dangus gana gražus, tiesa?", "Tokijo dangus man niekada nenusišypso..." "Mano vardas Yuki. "Yuki" - sniegas. Aš esu sniegas, krintantis iš dangaus; jei niekas manęs nesugaus - ištirpsiu..." Dienoraštiški už kadro skambantys monologai, būsenos, didmiestyje tirpstantis laikas.

Pagrindinis festivalio apdovanojimas "Auksinis leopardas" šįmet atiteko Pakistano režisierės Sabihos Sumar filmui "Tylus vanduo" ("Khamosh pani"), o už geriausią moters vaidmenį apdovanota šio filmo aktorė Kirron Kher - garsi indų žurnalistė ir kino žvaigždė, beje, viena iš nedaugelio filme vaidinusių profesionalų. Nors daugelis neabejojo, kad pagrindinį "Leopardą" laimės festivalio favoritu tapusi korėjiečio režisieriaus Kim Ki-Duko juosta "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir pavasaris", bet dėl "Auksinio leopardo" šįmet ne itin apmaudu. "Tylus vanduo" - irgi kitoks filmas (nors ir su visais "privalomais" socialiniais ir politiniais motyvais, kurios, deja, yra labai svarbus konkursinių filmų kriterijus).

Keturiasdešimtmetė S. Sumar kino mokėsi Niujorke, yra sukūrusi keletą dokumentinių juostų moterų statuso Pakistano visuomenėje tema. "Tylus vanduo" (jos vaidybinio kino debiutas) - irgi politikos ir istorijos vingių nulemto vienos moters gyvenimo istorija, prasidedanti 1979 metais, kai šalyje įvedama karinė padėtis ir netrukus įsigalioja musulmonų valdymas. "... Kadaise senovės Punžabe musulmonai ir sikhai gyveno taikiai, taip buvo iki 1947 m. Indijos ir Pakistano padalijimo. Šiuo chaoso laiku buvo prievartaujamos abiejų religijų moterys - jų pačių vyrai jas žudydavo, kad nepatektų į priešų rankas; tėvai žudydavo dukteris, norėdami išsaugoti jų garbę, žmonių gyvenimai riedėjo kaip jūros bangos..." - girdėti moters balsas už kadro filmo pradžioje. Dienoraščio principu kuriamas kino pasakojimas (besikartojančių nespalvotų praeities prisiminimų ir dabarties įvykių montažas) remiasi tikrais įvykiais - režisierė jį paskyrė savo tėvams, kažkada dėl religinių įsitikinimų priverstiems išvykti iš Bombėjaus. Seanso metu vis pagalvoji, kad kino magija dažnai yra ta, kad tiesiog gera ekrane matyti kitokį, šiuo atveju, egzotišką Rytų šalies gyvenimą, nepažįstamą ir paslaptingą, spalvotas Pakistano moterų skaras, musulmonų šventyklas ir sniego baltumo namelius, - ir pati režisierė į jį žvelgia su poetams būdinga jautria atida, subtiliais kameros "prisilietimais" fiksuodama ne vien siužetą - juostos kadrai primena primityvistinius Pirosmanio paveikslus, nutapytus sodriomis spalvomis.

28 metų rumunų režisieriaus Calino Netzero tragikomiška juosta "Marija" (irgi režisieriaus ilgo metražo debiutas) pelnė specialiąją festivalio žiuri premiją, pagrindinio vaidmens atlikėja Diana Dumbrava - geriausios aktorės prizą (šįmet jis padalytas net trims aktorėms), o jos vyrą suvaidinęs Serbanas Ionescu pripažintas geriausiu aktoriumi. "Marija" - taip vadinosi ir prieš šešerius metus šio režisieriaus sukurtas trumpametražis filmas, pelnęs geriausio filmo apdovanojimus Berlyno ir Barselonos kino forumuose. Kaip spaudos konferencijoje paminėjo C. Netzeras, filmas sukurtas pagal tikrą 1995 m. įvykusią istoriją - stulbinančią vienos rumunės prostitutės gyvenimo išpažintį. Po trumpametražio filmo sėkmės (labiau dokumentinio, filmuoto nespalvotoje juostoje, kur Marijos vaidmenį kūrė ta pati aktorė) vienas prodiuseris pasiūlęs režisieriui imtis ilgo metražo juostos...

Veiksmas vyksta anarchiškais rinkos ekonomikos pradžios metais Rumunijos provincijos mieste. Marijos šeimoje - septyni vaikai, geriantis, iš darbo (balionėlių fabriko, kurį nupirko užsieniečiai, kaip kompensaciją darbininkams pasiūlę po dvi balionėlių dėžes) atleistas vyras. Juosta prasideda beveik bibline scena, primenančia per dykumą judančią procesiją: per pievą palei komunalinių daugiabučių kvartalą eina nėščia Marija, iš paskos krypuoja šeši vaikai ("Mama, o triušis mūsų brolis? - klausia į triušį pievoje rodantis jauniausias sūnus. - Kaimynė sakė, kad mes dauginamės kaip triušiai..."). Staiga Marija krinta ant žolės sukaustyta sąrėmių ir - lyg tamsiame Betliejaus tvartelyje - apleisto komunalinio buto kampe pagimdo šiam pasauliui dar vieną vaikutį...

C. Netzero filmo Marija egzistuoja lyg mažutis, bet tvirtas vėjo blaškomas augalėlis: ji gali tyliai kęsti visus vyro smūgius ir prievartą, gali kaimynės įkalbėta atiduoti vyrą policijai, tai vėl, glostydama jam rankas, prašyti jį išleisti, nes... jis geras, jinai jį myli... Jai užtenka jėgos išmesti velniop visus lyg patinus ją persekiojančius vyrus - skalbyklos darbdavį ir vairuotoją su dovanom - ir net pro ašaras atsikirsti "gero norinčiai" vienuolei (kuri aštuntąsyk besilaukiančiai Marijai džiaugsmingai praneša, kad "štai turtingas vyras iš Prancūzijos, jis sumokės ir išsiveš būsimą kūdikį")... Sunku patikėti, kad tokia Marija kada nors išdrįs išeiti į sunkvežimių aikštelę, kur stoviniuoja patyrusios prostitutės - šis jos žingsnis atrodo lyg nekaltybės praradimas, pirmas kartas, kai peržengusi ribą ji suvokia, kad už tuos kelis dolerius galės pamaitinti vaikus. Ir kai grįžusi namo su pilnu krepšiu maisto švytėdama žiūri į laimingus valgančių vaikų veidus - jai, rodos, gali atleisti viską. Ir kai visiems sumigus lieka vidurnaktį viena, tokia silpnutė ir su niekuo nebekovojanti, kažką vis rašanti sename sąsiuvinyje...

Filmo pabaiga neišgalvota: Marija staiga tampa žvaigžde papasakojusi TV žurnalistams stulbinančią savo gyvenimo istoriją, ir kažkoks turtuolis, vietiniame "bėdų turguje" tą istoriją išgirdęs, nusprendžia nupirkti Marijai namą ("kiek klientų per dieną reikės, kad galėčiau jį išlaikyti?" - klausia sutrikusi Marija), tačiau... laimingos pabaigos nebus, nors džiūgaujantys vaikai išlydi mamą į iškilmingą TV laidą: ją vežantis vairuotojas vėl apglėbęs spaus Marijos kūną, ir jai mėginant priešintis abu žus autokatastrofoje...

iliustracija
"Kirpėja"

Retai istorija ekrane būna papasakota taip dramaturgiškai tiksliai: čia pakanka ir dokumentikos, ir poetiškų kino įvaizdžių; niūrų istorijos aspektą sušvelnina komiški Marijos vaikų, jos pas prostitutes išlėkusio vyro nuotykių epizodai; puikus aktorių ansamblis, asociatyvūs nūdienos sugretinimai su bibline istorija.

"Sidabro leopardą" pelnęs bosnių režisieriaus Pjero Zalicos filmas "Tirpsmas" ("Gori vatra") - dar vienas socialinio gyvenimo atspindys permainų epochoje. Keturiasdešimtmetis P. Zalica ligi tol kūrė dokumentines juostas savo šalies karo tema, o šįsyk norėjęs sukurti filmą apie taiką, kuri, pasak jo, pasirodo, gali būti blogesnė nei karas. Bet "Tirpsmas" - linksmas filmas. Veiksmas vyksta Tesane, mažame bosnių miestelyje: turgaus aikštė, laimingas gyvenimas, atviraširdžiai gyventojai. Tačiau po švytinčiu paviršiumi - viskas, "kas žmogiška ir nesvetima": prostitucija, nusikaltimai, korupcija... Ir staiga mažo miestelio gyvenimą sudrumsčia įvykis - už savaitės atvyks pats Billas Clintonas! Žmones apima euforija: greit ateis užsienio kapitalas, prasidės kitoks gyvenimas... Liko septynios dienos - per jas reikia "sukurti demokratiją", nes viso regiono dėmesys pasisuks čia. Valandos eina, žmonės neriasi iš kailio: prostitutės tampa šou, šlovinančio religinę ir kultūrinę toleranciją, žvaigždėmis; atvežama net serbų grupė, norint parodyti, kad miestelyje - tolerancijos nuotaikos; mėginama greitai atstatyti bažnyčią, iškilmingai tapomas didžiulis mėgėjiškas Billo Clintono portretas. Vienas herojus klausia: "Kas nors prisimena, kaip atrodo mūsų naujoji vėliava?" Be abejonės, kaip ir kitos epochos kitam provincijos miestelyje, "revizoriaus" laukimas atskleidžia tikrąsias žmonių savybes... "Tirpsmui" (po Lokarno sėkmės atidariusiam ir Sarajevo kino festivalį) nestinga ironijos ir švelnios melancholijos, būdingų gerai tragikomedijai.

Dar viena juosta, kurioje buvo daug sniego, - konkursinėje programoje pristatyta iraniečio režisieriaus Alirezos Amini "Snaigės" ("Danehaye rize barf"). (Irano kinas visados populiarus Lokarne, ir ši debiutinė A. Amini juosta pelnė specialųjį žiuri prizą.) Herojai - du šachtininkai, lyg kokie keistuoliai "Belaukiant Godo" personažai gyvenantys kalnuotoje dykvietėje, kur tik sniego viršūnės, dangus ir kartais iškrintančios snaigės... Jiedu beveik nesikalba, tik retsykiais šūkčioja lyg kokie pirmykščiai neaišku ką veikiantys žmonės: tai jie atsitūpę šachtos vežimėlyje ilgai žvelgia į kalnus, tai kažką kala, tempia, veža... Ir staiga įvyksta stebuklas, nustelbiantis jų pilką egzistenciją: vieną dieną kalnų vingyje pasirodo moters siluetas raudona skara! Tikriausiai, sako vienas iš herojų, tai nauja kaimo mokytoja... Tas paslaptingas siluetas vis pasirodo tolumoj ir vis praeina prošal, ir daugiau nieko neįvyksta, bet keistuoliams, ilgesingai žvelgiantiems į ją pro žiūroną, gyvenimas įgyja visai kitą prasmę. Iš filmo veiksmo sunku spėti, ar praėjo kelios dienos, ar amžinybė: finale sniegas užkloja tų žmonių "namus", visą aplinkinę jų erdvę, o jie lyg vaikai krykštaudami voliojasi ant baltos žemės, gaudydami snaiges...

Na ir pagaliau filmas, po kurio, kaip sakoma, jau galima ramiai grįžti namo, kuris pelnė daugiausia apdovanojimų (Jaunimo žiuri pagrindinį prizą, Kino klubų federacijos "Don Kichoto" premiją, Kino kūrėjų organizacijos "C.I.A.E/Arte" žiuri prizą ir "NETPAC" žiuri apdovanojimą geriausiam Azijos šalių filmui, tačiau... paradoksas, nepateko į festivalio konkurso žiuri akiratį) - tai minėta korėjiečio režisieriaus Kim Ki-Duko juosta "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir pavasaris" ("Bom, yeoreum, gaeul, gyeowool, geurigo, bom"). Per penkerius metus sukūręs aštuonis filmus (rodytus ir Europoje - Venecijos, Berlyno, Kanų, Maskvos kino festivaliuose), Kim Ki-Dukas jau laikomas vienu žinomiausių Pietų Korėjos kino kūrėjų. Kitaip nei kolegos, Kim Ki-Dukas niekada nedirbo jokio žymaus režisieriaus asistentu. Jo kūryba prasidėjo videodienoraščiais, tapyba Monmartro kvartaluose Paryžiuje, darbu laivuose... Ta vidinė laisvė ženklina ir jo kuriamą kiną - iš ekrano sklinda giliausi vidinės patirties blyksniai, dzenbudistinis dvasios kelias. Naujausia juosta - tarsi dvi valandas trunkanti meditacija, filmuota unikalioje mistine aura gaubiamoje "šventoje" Korėjos vietoje, Jusano tvenkinių draustinyje, įkurtame prieš du šimtus metų kalnų apsupty. Sako, medžiai šiame tvenkinyje jau du šimtmečius leidžia šaknis vandenyje... Meditacinį filmo ritmą ir nuotaiką užduoda jau pirmieji kadrai, perkeliantys į kitokią realybę, kurioje matai tarsi rojų: ant ežero plaukiantis namelis, kalnų ir medžių atspindžiai vandenyje, dangaus gelmė... Šioje neįžengiamoje dvasių oazėje, namelyje ežero vidury gyvena vienuolis mokytojas ir dešimtmetis berniukas. Jie tartum atitverti nuo visokio civilizacijos triukšmo ir jiems, rodos, negresia niekas, kas gali nutikti šiame chaotiškame pasaulyje. Bet... režisieriaus sumanyta alegoriška istorija apie žmogaus gyvenimo "metų laikus" leis net ir čia įvykti viskam, kas privalo įvykti žmogiškame gyvenime: pavasarį filmo herojus (dešimtmetis berniukas) pirmąsyk susidurs su mirtimi ir žemėje egzistuojančia gėrio ir blogio priešprieša, kai nieko nenujausdamas riš akmenėlius prie žuvies, varlės ir gyvatės, o kitą dieną ras jų nebejudančius kūnus... Vasarą (jau paauglys) pirmą kartą geis moters, pas išminčių į trobelę atvežtos gydyti mergaitės, pajus aistros jėgą, privertusią bėgti paskui mylimąją, palikus vaikystės salą su mokytoju... Rudenį (suaugęs vyras) išgyvens pyktį ir pavydą, kurio apimtas net nužudys jį išdavusią mylimąją; o grįžęs ras prie šventyklos klūpantį, jo tebelaukiantį mokytoją, raudonuojant tylintiems klevams... Tik žiemą ateis susitaikymas ir ramybė: užšals vaikystės ežeras, į amžinybę iškeliaus senasis mokytojas, tyliai susideginęs ant lede įstrigusios valties, o vienas likęs herojus (vaidina pats režisierius) atsivers pageltusius guru išminties sąsiuvinius... Pavasarį viskas vėl prasidės iš naujo: ištirps ežero ledas, spinduliais mirgės vanduo, o prie šventyklėlės kambaryje klūpantis naujasis mokytojas (kaip ir jo globėjas juostos pradžioje) žiūrės į greta žaidžiantį su vėžlio kiautu berniuką...

Filme labai nedaug žodžių (režisierius sakosi jais vis mažiau pasitikintis), bet vaizdų kalbos (kur kiekvienas kadras - tarsi besimainančios, virpančios gamtos paveikslas) emocinis poveikis toks stiprus, kad po seanso tūkstantinė kino salė dešimt minučių atsistojusi plojo režisieriui (ko Lokarne irgi dar niekados nėra buvę). "Kūriau šį filmą, - per spaudos konferenciją nuoširdžiai sakė korėjietis Kim Ki-Dukas, - kad suprasčiau apie gyvenimą tai, ko suprasti negaliu..." "Pavasaris..." - juosta apie tai, ką ne išsyk suprasti turbūt ir atėjom į šį pasaulį - "taškelį vandenų apsupty", kur viskas vientisa ir amžina kaip toji dar ilgai mirguliuojanti atmintyje Jusano tvenkinio gelmė...

Na ir dar keli šimtai kitų filmų, apie kuriuos visus festivalio metu net neįmanoma spėti perskaityti storame kataloge... "Garbės leopardas" už nuopelnus kino menui šįmet įteiktas britų režisieriui Kenui Loachui, iš naujojo europietiško kino, pristatyto festivalyje, vertėtų paminėti prancūzų režisierės Claire Devers literatūrinę ekranizaciją "Pražuvę jūrininkai" ("Les marins perdus") pagal Jeano-Claude’o Izzo romaną, ypač didelio susidomėjimo sulaukusią dėl jame vaidinusios Marie Trintignant, apie kurios liūdną žūtį netilo kalbos ir Lokarne... Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnę filmai - vokiečių režisieriaus Sonke Wörtmanno "Berno stebuklas" ("Das wunder von Bern"), prancūzų "Gyvenimo kaina" ("Le coūt de la vie", rež. Philippe Le Guay) - šmaikščiai graudi komedija apie pinigus, apie skirtingą herojų požiūrį į juos su puikiu aktorių ansambliu (Fabrice’as Luchini, Claude’as Richas, Vincent’as Lindonas, kylančios žvaigždės Isild le Besco ir Lorąnt Deutsch) ir britų juosta "Kalendorinės mergaitės" ("Calendar girls", rež. Nigelas Cole’as), tikriausiai greitai pasirodysianti masiniuose Europos kino ekranuose. Subtili, britiško intelektualaus humoro kupina istorija apie grupelę pasenusių feminisčių, Knapely moterų instituto narių, gyvenimą leidžiančių "tyliai ir prasmingai" (geriančių anglišką arbatėlę, dalyvaujančių skaniausio pyrago konkursuose, klausančių paskaitų apie brokolių auginimą ar kojinių istoriją), vieną dieną sumaniusių sukurti nudistinį metų kalendorių, kurio modeliais taptų jos pačios... Kadangi filmo "nudistinio" kalendoriaus ženklu tapo saulėgrąžos žiedas, Lokarno aikštė tą vakarą geltonavo saulėgrąžomis - filmo premjeros proga organizatoriai nusprendė padovanoti visoms žiūrovėms po šią gėlę, su saulėgrąžų žiedais prieš seansą pasitiko ir penkios žavios filmo aktorės...

Lokarnas - Vilnius
2003 rugpjūtis