Stotelė: utopija

"Žydras dangus, smėlis, saulė, šešėliai, gražūs kūnai - norėčiau sukurti tokius nuostabius pastatus". Jan Kaplicky (Future Systems)

Grįžus į visai netolimą praeitį, kai televizija, lėktuvai, kelionės į kitas planetas priklausė mokslinės fantastikos sričiai, nėra sunku suvokti, kad šiandieninės utopijos gali tapti rytdienos kasdienybe. Utopinės idėjos dažniausiai yra laimės, laisvės, įsivaizduojamo rojaus paieška. Bėgant laikui kito pati utopijos sąvoka - ji tapo tam tikra kliše, nesamos vietos apibūdinimu. "Utopijos stotelė" ("Utopia Station") 50-ojoje Venecijos bienalėje - taškų, žyminčių įvairių užsimezgančių procesų pradžią, koncentracija: čia daug kas vyksta, daug kas atsitiks, o esami ir būsimi įvykiai paveiks kitus. Kiekvienas dalyvaujantis menininkas sukūrė po plakatą - vieni jų jau pakabinti, kiti praeivių akims pasirodys kiek vėliau - "Utopijos stotelėje" sukurti vaizdiniai pasklido po tarptautinės parodos teritoriją ir už jos ribų. Šioje vietoje susitinka po pasaulį išsklaidyta bendruomenė, kurianti savus vidinius ryšius, kintančius kartu su laiku, kaip kad atsitinka pokalbiams bei diskusijoms.

Buckminsteris Fulleris rašė: "Šiandien pasaulis yra pernelyg pavojingas viskam, išskyrus utopiją". "Utopijos stotelė" šia prasme tampa tam tikra užuovėja nuo menamų ar realių pavojų. Ši stotelė apibūdinama kaip paprastas stabtelėjimas kelyje, vieta sustoti, pažiūrėti, pasikalbėti, o vėliau keliauti toliau. Pati utopijos idėja, turinti ilgą istoriją ir atspindinti daugelį nusistovėjusių ideologijų, čia išsilaisvina tam, kad visų pirma taptų katalizatoriumi, geresnės ateities viltimi arba įkūnytų vietą, kuria ji niekada nebuvo.

"Utopijos stotelėje" sutelkti daugelio skirtingų dailininkų darbai, architektų pastatytos mažos struktūros, modeliai, sienos. Aplink juos laisvai komponuoti kiti mažesni objektai ir projektai, tarp jų - piešiniai, tapybos darbai ir fotografijos. Beveik 160 menininkų kūrė plakatus, išsibarsčiusius ne tik parodos erdvėje, bet ir pačiame mieste. Visą šį projektą papildo ateinantys žiūrovai ir vykstantys renginiai: performansai, koncertai, paskaitos, skaitiniai, filmų programos, vakarai, etc. Ekspozicija bus papildoma naujais kūriniais ir renginiais visą vasarą ir rudenį.

Sukurta fiktyvi erdvė. Savotiškas podiumas, rėminantis sieną su daugeliu praėjimų: vieni jų veda į kitą sienos pusę, kiti - tai durys į nedideles patalpas, kuriuose išeksponuoti darbai. Iracionalaus plano erdvėje žiūrovas jaučiasi tarsi labirinte - buvusio, esamo, įsivaizduojamo ir būsimo pasaulio modelių kryžkelėje. Svajones sąlygojantys konfliktai ir konfliktus žadinančios vizijos utopines idėjas sieja su tikrove. Žiūrovas, stebėdamas vienas kitą keičiančius kūrinius, galiausiai ima suvokti, kad didžiosios utopijos formuojasi toje pačioje realybėje, kuri jų nenori pripažinti. Vieno projekto suvienyti menininkai savo šalyse stebėjo įvairių utopijų kūrimą ir išsipildymą arba žlugimą, jie "atsinešė" skirtingas utopijas tam, kad sukurtų bendrą. Bulgaras Nedko Solakovas prieš 13 metų sukūrė "Utopijos enciklopediją", kurioje svarstomos neįgyvendintos Bulgarijos ir kitų Rytų blokui priklausiusių šalių utopinės idėjos. Vaizdais užpildytame albume taip pat pateikiami abėcėlės tvarka išdėstyti žodžiai. Vieni jų parašyti bulgariškai, kiti - netaisyklinga anglų kalba. Kai kurie jų logiški, turintys prasmę, kiti - absurdiški ir kvaili. Tačiau galiausiai menininkas padaro išvadą, kad žmogus, sekdamas savo žmogiška prigimtimi, tiesiog privalo tikėti tais dalykais, kurie, jo manymu, niekada neatsitiks.

Michelangelo Pistoletto. "Amare le differenze/Love difference". 2003 m.

"Utopijos" kūriniuose globalinės problemos ir identiteto klausimai svarstomi ne tik vaizdiniais, bet ir žodžiais: plakatus kūrę menininkai parašė po trumpą pareiškimą, susijusį su bienalės tematika. Pavyzdžiui, Švedijoje dirbantis belgų kilmės menininkas Carstenas Hölleris pasiūlė "Utopijos" projekte neįvardyti jame dalyvaujančių menininkų ir kuratorių pavardžių, jų nenurodyti netgi bienalės kataloge. Taip būtų išvengta išankstinių nuostatų, kurias lemia žymūs vardai, dailininkų anksčiau sukurti darbai. Anonimiškumas išlaisvintų pačius menininkus nuo asmeninės įpareigojančios kūrybinės praeities - tai būtų "pasitraukimas iš žiurkių lenktynių ir smūgis identitetų susiskaldymui", - teigia autorius. Tačiau, nepaisant pasiūlymo, vardinis kūrinių ženklinimas išliko, kita vertus, nuo lietuvio žiūrovo būtų sunku po bevardiškumo kauke paslėpti Jono Meko veidą ar Deimanto Narkevičiaus nufilmuotas ŠMC sienas - kūrinys ir be papildomų nuorodų dažnai pats išduoda jį sukūrusį autorių. Utopinio kūrinio daugiavardiškumas tik įrodo, kad skirtingų, tarpusavyje nesusijusių asmenybių ir skirtingų idėjų sąjunga yra neįmanoma. Kita vertus, kūrinių atsiradimą dažniausiai veikė visą pasaulį sukrėtę įvykiai - tai įrodo, kad pasaulinė erdvė traukiasi ir tampa prieinamesnė vis daugiau žmonių. Anksčiau kiekviena šalis atskirai išgyvendavo savąsias rugsėjo 11-ąsias. Dabar vienos pradėtas karas tampa kitų rūpesčiu, vieno galvoje gimusi utopija pavirsta kito košmaru, vieno konflikto istorija sukelia daugybę taikos manifestų. Kyla klausimas - gal taika tampa šiandiene utopija?

Politiniai ir religiniai ginčai, ekologinės ir gyvenamosios aplinkos problemos - jomis pasirėmė daugelis "Utopijoje" dalyvaujančių menininkų, siūlančių savotiškus atsakymus, sprendimus arba būdus, leidžiančius nuo tų klausimų pabėgti. Kelerius ateinančius metus manoma toliau tęsti šį projektą, ne tik pateisinusį organizatorių lūkesčius, bet ir sudominusį daugelį apsilankiusiųjų Venecijos bienalėje. Turint omenyje, kad laikas, nuolatos skatindamas žmogiškąjį stokos jausmą, be perstojo reprodukuoja vis naujų, rodos, neįgyvendinamų idėjų poreikį, kuris dabar gali pasirodyti nerealus, galima teigti, kad meniniais vaizdiniais virtusių utopistinių reiškinių ateityje pritrūkti neturėtų.