Teatras

Primityvumas intelektualumo pavidalu

mums rašo

Rugpjūčio 17 d. Juozo Marcinkevičiaus "Sokrato teismo" radijo teatre ilgai laukiau, nes prieš savaitę girdėjau to paties autoriaus pjesę apie Demokrito teismą ir buvau, švelniai sakant, labai nemaloniai nuteikta. Dabar ir pačiai keista, ko taip įsiaudrinau? Jau seniai išaugau iš to amžiaus, kai laukdavau radijo ir televizijos spektaklių. Tada tai būdavo įvykis! Iki šiol prisimenu vieną eilinį pavakarį, kai ploviau grindis, gręžiau purviną vandenį ir staiga išgirdau Monikos Mironaitės balsą Ibseno "Noros" radijo spektaklyje. Atsikartojantis kreipinys "Torvaldai!" kiekvieną kartą reiškė vis kitą moters būseną: tai nerūpestingą koketiškumą, tai moterišką iššūkį, tai klausiamą laukimą, tai šiurpą keliantį apsisprendimą. Šis jausmų įvairovės kupinas balsas išliko man visam gyvenimui kaip gyvenimo tragizmo išraiška ir kaip radijo teatro magijos ženklas.

Visą savaitę prieš tai girdėjome pakiliai skaitomą reklamą, ir tai tik dar labiau sustiprino nusivylimą. Aišku, galima ir patylėti, bet nejaugi pjesių autoriui J. Marcinkevičiui ir režisieriui Albertui Vidžiūnui nepažįstamas sveikas reiklumas sau?

Nepasitenkinimą sukėlė jau pats tekstas. Pjesė, tiksliau, dvi pjesės, parašytos apie didžiuosius senovės graikų filosofus: kodėl taip pretenzingai, taip aukštai, ir taip iš toli? Juk tai labai įpareigojanti tema, tai išbandymas kūrėjui, nes sunku apie Sokratą ką nors įžvalgesnio pasakyti po Kierkegaardo ir Nietzsche’s. Kažin ar Sokratą taip jaudintų savy užčiuopta moteriškoji pusė, kad jis dėl to nebenorėtų gyventi. Kita vertus, moteriškos ir vyriškos pusės vidinis disputas visai nereiškia sielos suskilimo ir kelio link beprotystės, o atvirkščiai, - tai kelias į pilnesnį savęs ir kito supratimą. Ir net jei kalbėsime visai atvirai, vyrams mylėti jaunuolius tais laikais visai neatrodė labai baisus nusikaltimas. Bet svarbiausia: dabar, kai nebesame izoliuoti nuo pasaulinės literatūros pavyzdžių, ar galime tenkintis primityviu draminiu konfliktu, matant pasaulį tik dvispalvį. Baltajai spalvai, žinoma, atstovautų Sokratas ir Platonas - neklystantys teisuoliai, be lašo autoironijos. O juk apie šiuos mąstytojus pasakyta nemažai skeptiškų žodžių.

Lėkšti ir vienaplaniai aktorių balsai dar labiau sustiprino dramaturgijos subtilumo ir gelmės stoką. Forsuotas teksto deklamavimas, pakylėtas, nenatūralus, be jokių pustonių, neįmanomas klausyti kalbėjimas. Radijo teatre aktoriui tenka eksploatuoti vien savo balsą, todėl tekstas turi atsiskleisti visomis savo spalvomis, visais galimais niuansais, nes tik taip įmanoma šio žanro meninė įtaiga. Kažin ar reiktų aiškinti, kad šiuolaikinis mikrofonas (ir šiuolaikinis klausytojas) neklystančiai fiksuoja viską, ką turi savyje aktorius ir ko jis neturi, ką sugebėjo ar nesugebėjo jam pasiūlyti dramaturgas ir režisierius. Intelektualinio primityvumo nepaslėpsi.

Kaip tyčia, iš karto po "Sokrato teismo" Marlene Dietrich dainavo žinomą karo metų dainą apie Lili Marlen. Ir jos žemas, gyvenimo patirties kupinas balsas, ir paprastučiai žodžiai skleidė tokį ilgesį, tokią meilę ir tokią išmintį, kurios mene neatstos jokie intelektualizmai ir jokie filosofijos autoritetai.

Filosofijos daktarė Leonarda Jekentaitė