Nuo "Baro" iki baro

Scena iš spektaklio "Arabiška naktis" D. Matvejevo nuotr.

Neseniai pažįstamas pasitiko šūksniu: "Ar jis kada nors baigsis!? Atrodo, niekada, tęsis kaip "Dinastija"!" Tai - apie LNK realybės šou "Baras". Su juo, prie TV ekranų, ar šalia, prie "Baro" staliukų, daugelis lietuvių ir praleido šįmetę vasarą. Gerai, kad "Baras" vyko Palangoje - tarsi vargšai italai (skaičiau, kad tie, kurie neturi galimybių išvykti prie jūros, išjungia telefonus ir užsirakina namuose bent savaitei, kad, intensyviai tepęsi įdegio kremais, po to pasirodytų pažįstamiems lyg po atostogų) lietuviai galėjo stebėti šou vyksmą namuose ir įsivaizduoti patys esą jo nuolatiniais lankytojais. Šou "Baras" baigėsi, prasideda šou "realybė" - vėl viskas iš naujo, tik dabar tarsi iš kito galo: ne barmenų, o jų filmavimo istorijos. Taigi atrodo, kad "Baras" išties nesibaigs... Arba - gal dabar ir teatrų sezonai vyks nuo "Baro" iki "Baro"? Šiuo žodžių žaismu galima sužaisti kaip nori, svarbu, kur sudėsi kabutes...

Tikrieji teatralai sezoną baigia ir pradeda festivaliais. Ne tik čia, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Praėjo tie laikai, kai gastrolės reiškė uždarbį (nors ir dabar jos nėra nuostolingos) - dabar keliaujama daugiau dėl garbės ir prestižo, atstovauti labiau sau (!), nei šaliai. Šalių, regis, bent jau teatro pasaulyje, nieks nebepainioja arba jos reikšmingos tik tiek, kiek tos šalies trupė ar režisierius parodo gerą darbą. Jų, žinia, paklausa ir pasiūla keičiasi lygiai taip pat, kaip ir sezonai. Vasarą du mūsų teatrus ištiko išties beprecedentinis įvykis - OKT ir Kauno dramos teatras negalėjo vaidinti Avinjone. Profesionalai iki kaulų smegenų būtų festivalį grąžinę į vėžes, bet ne nuo jų priklausė situacija. Apie ją, suvienijusią ir išskyrusią prancūzų menininkus ir darbdavius, iš didžiųjų šalies dienraščių vargu ar būtume sužinoję, jei ne ten turėjusios vaidinti lietuvių trupės. Beje, vilniečiai ar OKT gerbėjai gali tik džiaugtis - Oskaro Koršunovo statytą Romeo ir Džuljetos tragediją jie vis dėlto išvys pirmiau nei avinjoniečiai. Galime viltis, kad kada nors pamatysime ir įvairiausių nuomonių sukėlusį su maskviškiais aktoriais Eimunto Nekrošiaus statytą "Vyšnių sodą".

Nėra jokios abejonės, kad mums, rašantiesiems, vienintelė galimybė pamatyti kuo daugiau ir įvairesnio teatro - festivaliai. Pas mus jų neįtikėtinai mažai, gal todėl, kad visas pozicijas "užkariavo" muzikai - jie savo gerbėjus malonina ištisą vasarą. Tiesa, prie tų, kurie yra (o juk tėra bene tik viena Naujosios dramos akcija!), kitąmet žada prisidėti dar vienas, organizuojamas Kaune. Jo iniciatoriai - Kauno kamerinio, Akademinio, Lėlių ir Mažojo teatrų atstovai bei vadovai. Sumanymas intriguojantis - suburti stojančiąsias į Europos Sąjungą valstybes (kandidates) ir supažindinti su jų teatru. Anot vieno iš iniciatorių, Kamerinio teatro vadovo Stanislovo Rubinovo, svarbu, kad festivalis vyktų Kaune (tam yra visos "fizinės" galimybės - kelios didesnės ir mažesnės vaidybos aikštelės pačiame miesto centre, be to, svarbu išjudinti ir patį miestą, ir potencialias jo kūrybines galias) ir kad pagaliau mes turėtume galimybę pamatyti kuo daugiau teatro. Festivalio, vyksiančio galbūt kasmet, o gal ir kas dveji metai, koncepcija, šūkis galėtų keistis, bet svarbu, kad mes, stojantieji į EU, bent šiame - meno - kely būtume kartu. Pats Kamerinis teatras jau ruošiasi į dar vieną, Pilzene vyksiantį festivalį, kur rugsėjo 11 d. žada 101-ą kartą suvaidinti trupės ilgaamžį "Judą Iskarijotą". Teatro vadovas džiaugiasi, kad neseniai čia Rolando Atkočiūno režisuotas Patricko Süskindo "Kontrabosas" buvo puikiai įvertintas (1-ąja vieta) pavasariniame Sankt Peterburgo festivalyje. Artimiausiuose teatro planuose - Daivos Čepauskaitės pjesė pagal Josifo Brodskio eilėraštį "Šūvis krantinėje" (rež. S. Rubinovas). O štai R. Atkočiūnas ir Vilniaus Jaunimo teatras visą vasarą internete savo gerbėjus viliojo nuoga krūtine - taip buvo reklamuojama naujausia teatro premjera. Ką gi, reklamai ribų nėra, kad tik padėtų.

Jaunimo teatro patalpose savo naująjį darbą parodys ir, atrodo, kol kas naujausia teatro trupė - "Cezario grupė". Nenoriu kibti prie pavadinimų, bet po ACH teatro ir OKT šis įvardijimas taip pat turėtų kažką reikšti. Ir ne tik ambicingo kūrėjo ambicingus sumanymus. Cezario grupė "pasirodys" Naujosios dramos akcijoje pristatyta vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo "Arabiška naktimi". Galiu tik užjausti tuos, kurie (o jų iš tikrųjų bene dauguma) neskaitė vienos iš aktorių rašinio apie spektaklį ir jo repeticijas. Pavydėtina analizė. Žiūrėdami eskizą įžvelgėme kažką panašaus, bet nemokėjome įvardyti. Spektaklis bus rodomas tuoj pat (rugsėjo 5-6 d.), tad pasmalsauti verta. Juolab kad grupės vadovas ir įkvėpėjas režisierius Cezaris Graužinis programėlėje teigia: "Ši pjesė - džiugi ir nepamirštama, tarsi pirmas bučinys. Šis spektaklis - jaunų aktorių grupės debiutas profesionalioje scenoje. Pirmas žingsnis žengtas, ir, atrodo, dabar mes žinome, kuria kryptimi žingsniuosime toliau." Be to, spektaklis yra Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro inicijuoto tęstinio pojekto "Teatras ir mokykla" dalis. Šis projektas skirtas integruoti jaunus teatro menininkus į šiuolaikinį teatrą ir ugdyti jų profesinį pasirengimą, pasitelkiant žinomų Lietuvos ir užsienio teatralų patirtį.

Dar iki to, kol Nekrošius Maskvoje pradėjo režisuoti Antono Čechovo "Vyšnių sodą", kitas mūsų režisierius - Algirdas Latėnas - Bresto dramos ir muzikiniame teatre pastatė jo "Dėdę Vanią". Jaunimo teatro aktorius, režisierius ir meno vadovas baltarusiams labai gerai žinomas - tarptautiniame teatro festivalyje "Belaja Veža" jau pelnė apdovanojimus jo "Ričardas III", "Ivanovas" ir "Mano sielos netylančios stygos". "Dėdė Vania" taip pat tapo ne tik miesto, bet ir šalies teatriniu įvykiu. Dar vienas režisierius pastaruoju metu vis dažniau atsiduria šiaurinėse šalyse. Stokholmo "Drammatenui" sumanius atidaryti eksperimentinę šiuolaikinės pjesės sceną, kaip geriausias jos išmanytojas buvo pakviestas Oskaras Koršunovas - statyti Sarah Kane "Apvalytuosius". Premjeros laukiama rugsėjo pabaigoje. Beje, tuoj po "Arabiškos nakties" premjeros į Malmę naujam pastatymui - originaliai Shakespeare’o "Hamleto" adaptacijai - grįžta Cezaris Graužinis. Su buvusiais čionykščiais savo mokiniais režisierius repetuos nepriklausomame Malmės teatre "Teater Terrier". Laiko pastatymui - nei daug, nei mažai - du mėnesiai. Tokie dabar yra tarptautiniai standartai, pagal kuriuos jau stengiasi dirbti (ir kartais tai puikiai pasiseka) beveik visi.

Kol visi teatrai suskubs pristatyti žiūrovams savo naujienas, įdomu pasmalsauti, kas gi dėsis didžiausiame jų - Nacionaliniame. Neabejoju, kad teatras, pradėsiantis sezoną spalį, tada ir pateiks išsamų sezono pristatymą. Bet ir dabar jau žinoma, kad čia dirbs jau dirbusieji Jonas Vaitkus, Valentinas Masalskis, Adolfas Večerskis, Saulius Mykolaitis, Rokas Ramanauskas, Julius Dautartas. Žinoma ir pirmosios premjeros diena - spalio 4-oji, kai bus parodytas Vaitkaus statytas garsusis prancūzų autoriaus Gustave’o Flaubert’o romanas "Ponia Bovari". Ironiškas romanisto žvilgsnis iš šono į jį supančią aplinką, atrodo, kaip reta dabar artimas ir pačiam režisieriui. Nors - kas žino? Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliks viena įdomiausių teatro aktorių Eglė Mikulionytė, beje, dabar turėsianti derinti savo laiką ir su darbu OKT spektaklyje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", kur ji vaidina... tegul tai bus paslaptis (nors ją turbūt visi žino). Dautartas po žiūroviškos "Paskendusios vasaros" repetuoja spektaklį vaikams - "Pelenę", kiek vėliau režisierius imsis veikalo vyresniems - Ivano Turgenevo pjesės "Mėnuo kaime". Ilgokai nerodyta Ramanausko statyta Samuelio Becketto "Paskutinė Krepo juosta" bus perkelta į Mažąją salę; Mykolaitis šiam sezonui, bet kitų metų pradžiai žada mūsų jau pamėgto Jevgenijaus Griškoveco pjesės "Miestas" pastatymą. Tačiau ir taip jau užbėgta už akių. Vis dėlto norisi pasakyti, kad, be Masalskio savitos Shakespeare’o "Karaliaus Lyro" versijos, Nacionaliniame atsiras šią vasarą Pažaislio muzikos festivaliui Kauno pilyje statytas "Mindaugas. Vorutos vilkolakis" pagal Justiną Marcinkevičių, Vincą Krėvę ir Martiną Zyvertą, o aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Jolanta Dapkūnaitė, padedami Vaitkaus, ketina supažindinti mūsų žiūrovus su dar taip neseniai buvusiu vienu įdomiausių ir originaliausių lenkų autorių Ingmaro Villquisto pjese "Helverio naktis". Apie šį autorių, jo atsiradimą tarp lenkų teatralų ir jo pjeses galima būtų rašyti studiją. Bet tai irgi teliks intriga. Ką statys Večerskis? "Labai juodą komediją", - anot NDT meno vadovo Egmonto Jansono. Reikia juk ir šiam dideliam teatrui ir savęs pasijuokti. Juolab kad jo laukia ir svarbus, Europos teatrų konvencijos inicijuotas ir visas šešias jos nares šalis jungiantis tarptautinis projektas, skirtas imigracijos temai. O juk jei būtų skirtas "laikinos emigracijos", tada siužetų ar prototipų toli ieškoti nereikėtų - visi čia pat, gretimuose teatruose.

Nors liežuvis ir neapsiverčia tuoj prasidėsiančio teatro sezono pavadinti "baro" sezonu, visi būsime netoli jo.

Ir dar. Muzikos akademija šįmet surinko įspūdingą kiekį būsimų teatro, muzikos ir kino vadybininkų. Stojamųjų egzaminų konkursas taip pat įspūdingas - beveik dešimt į vieną vietą. Ar tai nereiškia, kad pagaliau bus "prazonduota" iki šiol vienintelė likusi užakusi - meno - aukso gysla? Pačių teatro meno kriterijų lankstumą patikrins ir naujas jaunų teatrologų būrys.