Literatūra

Gintaras Patackas

iliustracija
Marc Le Mené. "Minčių kambarys"

* * *
Nuo dopingo neapsaugotas niekas, net čempionas, špionas, skorpionas - pavyzdys to gali būti konjakas, kurio šiandien prilakiau pakankamai, ir cigaretės, kurių prisirūkiau tiek, kad dūstu ir negalvoju apie šliūbą, pakeliantį ūpą, nei apie žiedą - auksinį, su tamsiu mineralu ir graviruote, pasakojančia apie labai senus metus, kada dar ši ranka buvo linkusi kišti pirštus ten, kur nereikia, traumuodama bičiulių dėmesį. Kad jį atitraukčiau, nutraukiu užuolaidas ir už lango pamatau paukštį kivį, iškišu tą nelemtą pirštą, ir jis nutupia pirmiau, negu kita, kairė ranka, ant kurios tas žiedas anksčiau radosi, jį sugaus. Jis tupi ir čiulba, lumzdena taip saldžiai, kad mėtinis saldainis burnoje sutirpsta anksčiau negu pridegta cigaretė, kurios dūmais dumiu akis tam paukštužėliui, paukštyčiui, kondoriukui, blizginančiam savo skvernus, pasiūtus iš žalio ir geltono atlaso, po kuriuo slypi juodas pamušalas. Kaip aš norėčiau pamušti jam vieną akelę kaip vienas gaidelis vištytei, dabar ropinėjančiai svetimose lankose ir kaltinančiai nelemtą gaidį - esą jis pasikėsinęs į jos gyvybę. Iš tikrųjų tai yra nesąmonė, tai tik bandymas ekshumuoti kanapės, kito dopingo, kapą. Geras kapelionas pasakytų laidotuvių kalbą ir pakviestų į darbą laužtuvus, idant įsitikintų, jog galima atskirti vieną luitą meteoro, nukritusio Tunguskoje prieš daug daug metų, po to parduoti kaip spalvoto metalo laužą vokiečiui, kuris trintų iš džiaugsmo rankas ir dainuotų "Alles Deutsches drinken Shnaps!".

2003 03 25

* * *

Valkataujantis šeimos narys
atsiskiria nuo bažnyčios, sūnus
palieka tėvą mirštantį ir seną
kuprotą motiną, derlingus laukus
ir sodybą su traktoriumi, džipu
bei aštuoniolika bėrių pakinkyta
karieta, ir visa tai jis išmaino
į elgetos terbą, į ašutinį rūbą ir
milo kepurę, su kuria atrodo kaip
stribas milicininkas, iššaudęs
miško brolius: Vilką, Šešką, Pelėdą.
Jis nupeša ir nudiria jiems kailius,
ir nuogai išrengtus
suguldo turgaus aikštėje, kur
smalsūs kaimiečiai apspjaudo
jo veidą ir užsiundo šunis.
Sugrįžęs namo randa jauną
gražuolę ir susilaukia dviejų vaikų.
Viskas. Whiskas. Whiskey. Samogonas.

2003 04 07

VAKARĖJA

Girta jinai įšlitiniuoja namo,
nusimeta paltą ir pradeda
blaškytis prieš veidrodį, susikiša
smeigtukus į burną ir taip akimirkai
užsičiaupia, kad girdėtų televizorių,
kuris kartojasi nuobodžiai vaizdais
iš šunų, kačių ir paliktų žmonų
gyvenimo, kankindama save ir kitus,
susirinkusius ramiai praleisti laiką
karališkoje menėje su skobniomis ir
plačiais mediniais suolais. Vienas
smeigtukas iškrenta, ir jai darosi
gaila veltui praleistų metų, kurie
pabėgo nežinia kur, tai žino tik Hadas.
Aidas, atsimušęs į sienas ir lubas, grįžta
atgal į ausis, vakarėja…

2003 04 07

* * *

Greitai teks gerti cikutą, Sokratai!
Apsirenk kaip dera, įkapes
Paruošk, sukvieski mokinius
Prie lovos ir pavargusiu balsu
Poryk apie mirties pasaulį,
Apie mirtas, žydinčias tunelio
gale, apie viską, kas tviska ir
žiba, apie angelus prie baro,
miesto panaktinius, sargybinius.
Atėnai taip dar niekada nebuvo
sujudę. O viskas prasidėjo nuo
Ksantipės - išvarydavo tave į turgų
parnešti žemės obuolių, pomerančų,
apelsinų ir druskos, tačiau tu viską
išleisdavai vynui ir klausovams,
senas raguotas bestija, tavo paminklas
stovi mano širdyje.

2003 04 07

* * *

Prie manęs
Prieina nepažįstami žmonės,
Svetimu balsu dėkoja
Už čiobrelių arbatą,
Kurią sunkią valandą
Nusiunčiau savo kaimynams -
Puodelį karštos
Kaip meilė,
Garuojančios,
Raminančios spalvos
Arbatos
Arbato vaikams,
Gyvenantiems palėpėje
Su kregždėmis
Ir žvaigždėmis
Tarp kryžiažodžiais
Nuklijuotų sienų
Su Kristaus
Figūra.

2003 04 07

* * *

Kur užkastas šuva,
Ten išdygsta
Beržas. Kur užkastas
Auksas, aš nežinau…
Aš jį užmušiau,
Gailestinga ranka
Glostydamas savo
Praplikusį pakaušį,
Ašarodamas, kad šioje
Ašarų pakalnėje
Niekas man nesuvarytų
Į nugarą kinžalo,
Suomiško peilio ar
Ieties, laimėtos mūšyje
Prie Kopenhagos,
Kada danas
šypsodamasis
Man atidavė
Lobį ligi paskutinio
Nusmurgusio grašio.

2003 04 07

* * *

Kalu geležį, kol karšta,
Kol ji neišsilydė
Į rutulį,
Į žemės rutulio centrą
Įsmeigiu kardą ir
Įsilinksminęs pradedu
Skaičiuoti pinigus
Kruviną valandą,
Kada ši ranka,
Nukalusi žagrę ir kūjį,
Pradėjo kalti monetas,
Aš nežinau, tik
Skaičiuoju jas,
Jomis padabinsiu
Karalienės guolį,
Pakišiu po karūna,
Kad ryte atsibudusi
Ji pabučiuotų mane…

2003 04 07