Literatūra Gintaras Patackas
* * * Nuo dopingo neapsaugotas niekas, net čempionas, špionas, skorpionas - pavyzdys to gali būti konjakas, kurio šiandien prilakiau pakankamai, ir cigaretės, kurių prisirūkiau tiek, kad dūstu ir negalvoju apie šliūbą, pakeliantį ūpą, nei apie žiedą - auksinį, su tamsiu mineralu ir graviruote, pasakojančia apie labai senus metus, kada dar ši ranka buvo linkusi kišti pirštus ten, kur nereikia, traumuodama bičiulių dėmesį. Kad jį atitraukčiau, nutraukiu užuolaidas ir už lango pamatau paukštį kivį, iškišu tą nelemtą pirštą, ir jis nutupia pirmiau, negu kita, kairė ranka, ant kurios tas žiedas anksčiau radosi, jį sugaus. Jis tupi ir čiulba, lumzdena taip saldžiai, kad mėtinis saldainis burnoje sutirpsta anksčiau negu pridegta cigaretė, kurios dūmais dumiu akis tam paukštužėliui, paukštyčiui, kondoriukui, blizginančiam savo skvernus, pasiūtus iš žalio ir geltono atlaso, po kuriuo slypi juodas pamušalas. Kaip aš norėčiau pamušti jam vieną akelę kaip vienas gaidelis vištytei, dabar ropinėjančiai svetimose lankose ir kaltinančiai nelemtą gaidį - esą jis pasikėsinęs į jos gyvybę. Iš tikrųjų tai yra nesąmonė, tai tik bandymas ekshumuoti kanapės, kito dopingo, kapą. Geras kapelionas pasakytų laidotuvių kalbą ir pakviestų į darbą laužtuvus, idant įsitikintų, jog galima atskirti vieną luitą meteoro, nukritusio Tunguskoje prieš daug daug metų, po to parduoti kaip spalvoto metalo laužą vokiečiui, kuris trintų iš džiaugsmo rankas ir dainuotų "Alles Deutsches drinken Shnaps!". 2003 03 25 * * * Valkataujantis šeimos narys atsiskiria nuo bažnyčios, sūnus palieka tėvą mirštantį ir seną kuprotą motiną, derlingus laukus ir sodybą su traktoriumi, džipu bei aštuoniolika bėrių pakinkyta karieta, ir visa tai jis išmaino į elgetos terbą, į ašutinį rūbą ir milo kepurę, su kuria atrodo kaip stribas milicininkas, iššaudęs miško brolius: Vilką, Šešką, Pelėdą. Jis nupeša ir nudiria jiems kailius, ir nuogai išrengtus suguldo turgaus aikštėje, kur smalsūs kaimiečiai apspjaudo jo veidą ir užsiundo šunis. Sugrįžęs namo randa jauną gražuolę ir susilaukia dviejų vaikų. Viskas. Whiskas. Whiskey. Samogonas. 2003 04 07 VAKARĖJA Girta jinai įšlitiniuoja namo, nusimeta paltą ir pradeda blaškytis prieš veidrodį, susikiša smeigtukus į burną ir taip akimirkai užsičiaupia, kad girdėtų televizorių, kuris kartojasi nuobodžiai vaizdais iš šunų, kačių ir paliktų žmonų gyvenimo, kankindama save ir kitus, susirinkusius ramiai praleisti laiką karališkoje menėje su skobniomis ir plačiais mediniais suolais. Vienas smeigtukas iškrenta, ir jai darosi gaila veltui praleistų metų, kurie pabėgo nežinia kur, tai žino tik Hadas. Aidas, atsimušęs į sienas ir lubas, grįžta atgal į ausis, vakarėja 2003 04 07 * * * Greitai teks gerti cikutą, Sokratai! Apsirenk kaip dera, įkapes Paruošk, sukvieski mokinius Prie lovos ir pavargusiu balsu Poryk apie mirties pasaulį, Apie mirtas, žydinčias tunelio gale, apie viską, kas tviska ir žiba, apie angelus prie baro, miesto panaktinius, sargybinius. Atėnai taip dar niekada nebuvo sujudę. O viskas prasidėjo nuo Ksantipės - išvarydavo tave į turgų parnešti žemės obuolių, pomerančų, apelsinų ir druskos, tačiau tu viską išleisdavai vynui ir klausovams, senas raguotas bestija, tavo paminklas stovi mano širdyje. 2003 04 07 * * * Prie manęs Prieina nepažįstami žmonės, Svetimu balsu dėkoja Už čiobrelių arbatą, Kurią sunkią valandą Nusiunčiau savo kaimynams - Puodelį karštos Kaip meilė, Garuojančios, Raminančios spalvos Arbatos Arbato vaikams, Gyvenantiems palėpėje Su kregždėmis Ir žvaigždėmis Tarp kryžiažodžiais Nuklijuotų sienų Su Kristaus Figūra. 2003 04 07 * * * Kur užkastas šuva, Ten išdygsta Beržas. Kur užkastas Auksas, aš nežinau Aš jį užmušiau, Gailestinga ranka Glostydamas savo Praplikusį pakaušį, Ašarodamas, kad šioje Ašarų pakalnėje Niekas man nesuvarytų Į nugarą kinžalo, Suomiško peilio ar Ieties, laimėtos mūšyje Prie Kopenhagos, Kada danas šypsodamasis Man atidavė Lobį ligi paskutinio Nusmurgusio grašio. 2003 04 07 * * * Kalu geležį, kol karšta, Kol ji neišsilydė Į rutulį, Į žemės rutulio centrą Įsmeigiu kardą ir Įsilinksminęs pradedu Skaičiuoti pinigus Kruviną valandą, Kada ši ranka, Nukalusi žagrę ir kūjį, Pradėjo kalti monetas, Aš nežinau, tik Skaičiuoju jas, Jomis padabinsiu Karalienės guolį, Pakišiu po karūna, Kad ryte atsibudusi Ji pabučiuotų mane 2003 04 07 |