Ferencą Lisztą skambina Jurgis Karnavičius

Jurgis Karnavičius

"Kristupo vasaros" festivalio fortepijoninis ciklas baigėsi Jurgio Karnavičiaus rečitaliu, kuriame pianistas skambino Ferenco Liszto kūrinius. Tarp Liszto ir šiuolaikinio pianizmo susiklostė savotiški santykiai. Viena vertus, šis romantikas, mitinis virtuozas yra chrestomatinė figūra, jo kūrinius groja absoliučiai visi pianistai. Kita vertus - grojamas tik tam tikras repertuaras, yra kūrinių, pavyzdžiui, "Klajonių metų" ciklas, kurį pasirinkdami atlikėjai jaučiasi atlikę kažkokį žygdarbį, o dalies Liszto muzikos fortepijonui kažkodėl apskritai vengiama. Kitas tų keistų santykių aspektas susijęs su Liszto muzikos stiliumi. Vis labiau jaučiama, kad Liszto kūrinių atlikimo klišės, tradicinis jo estetikos suvokimas yra išaugęs iš kažkokio pernelyg abstraktaus romantizmo supratimo. Vis labiau matyti, kad daugumai Liszto muzikos interpretacijų trūksta specifinio jo stiliaus įvaizdžio, atrodo, kad Liszto interpretacijos stilių užgožė Chopino stilius. Šių kompozitorių kūryboje galima atrasti daug bendrų bruožų, kuriuos atskleidžia fortepijono faktūra, arpedžiškas harmonijos išdėstymas, leidžiantis dramatizuoti muzikinį pasakojimą, virtuozinių elementų gausa, spalvų traktuotė, ornamentika, o svarbiausia - vokalinio prado iškėlimas. Vis dėlto šie bruožai jokiu būdu neužgožia visai skirtingų muzikinių pasaulių ir pianizmo šaltinių.

Chopiną išaugino prancūziška kultūra, Lisztą - vokiška. Lisztas buvo masių dievaitis, didelių salių nugalėtojas, virtuozas, nuolat demonstravęs savo sugebėjimus. Jis buvo didelio fortepijono apologetas, tuo tarpu Chopinas nemėgo didelių instrumentų, jo idealas buvo nedidelis rojalis mediniu rėmu, minkšto skambesio ir kiekvienam instrumentui skirtingo specifinio tembro. Chopinas - subtilių spalvų, šešėlių ir užuominų poetas. Net jo dramatinė muzika labiau kalba apie individo maištą, o ne kreipiasi į mases. Liszto grojimo neįmanoma įsivaizduoti be emocinio transo, emocinės hipertrofijos. Jis buvo kaip magas: dar nepradėjęs groti jau užhipnotizuodavo publiką. Yra daug liudijimų, kad koncertuose jis nesuvaldydavo emocijų, grodavo ir per greitai, ir chaotiškai, ir isteriškai. Chopino muzikoje vaizduotė, poetinė idėja buvo susijusi su tam tikros vidinės darnos įvaizdžiu, kaip sakė F. Dorianas: "Chopinas - tai emocija ir balansas". Tuo tarpu improvizacinė laisvė, tam tikras kūrybos čia ir dabar momentas atliekant Lisztą yra tiesiog neišvengiamas. Populiarūs, bet, man regis, nelabai vykę romantinį atlikimo būdą charakterizuojantys žodžiai "saldumas, jausmingumas, saloniškumas" Liszto stiliui mažai tinka. Tai ne moteriškas, ne saloninis pianizmas. Tai tribūno - mases valdančio mago - pozicija.

J. Karnavičius, ko gero, pirmasis iš mūsų pianistų pasiryžo reviduoti šopenišką, pasaldintą Liszto įvaizdį. Drąsiai pasirinko sudėtingą programą - jau minėtą "Klajonių metų" ciklą, atrodo, Lietuvoje dar negirdėtą "Dievo palaiminimą vienumoje" iš ciklo "Poetinės ir religinės harmonijos" bei Baladę Nr. 2 h-moll. Bisui dar atliko Liszto-Wagnerio transkripciją "Izoldos meilės mirtis".

Koks Lisztas iškilo J. Karnavičiaus interpretacijoje? Pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į labai fundamentalų J. Karnavičiaus pianizmą - jis skambino visiškai valdydamas sudėtingą faktūrinę (nepriekaištingos oktavos, kairės rankos pasažai ir t.t.), harmoninę ir melodinę medžiagą. Šia prasme pasirodė kaip aukščiausios klasės meistras. Kitas J. Karnavičiaus muzikavimo bruožas - puikus įsigilinimas į muzikos tekstą. Jis pateikė labai giliai apgalvotą to teksto koncepciją, Lisztą kaip tam tikrą idėjinę ir stilistinę visumą.

Lisztas, kaip žinia, buvo garsus muzikinis pasakotojas, muzikinio naratyvo virtuozas, rapsodas. Ši naratyvinė siužetinė visuma lyg kelio krypties nuorodos vedė per visą J. Karnavičiaus koncertą. Taigi buvo pasiekta puiki idėjinė viso atlikimo vienybė, beje, gana reta daugeliui "nuoširdžių" skambintojų. Pasikartojantys Liszto muzikinės kalbos elementai (melodinio plėtojimo fragmentiškumas, nutrūkusios frazės ir t.t.) buvo dėstomi ne atsitiktinai, bet tarsi iš anksto numačius jų tarpusavio santykius.

Kalbant apie emocinį koncerto įvaizdį, labai išryškėjo valingas vyriškas pradas. Ypač stiprūs buvo patoso, dramatiškumo reikalaujantys epizodai, o melodika pateikta iš baritono pozicijų, giliai ir sodriai.

Vidinė disciplina buvo justi ir melodikos tartyje. Galima sakyti, kad tai buvo kontroliuojamas rubato, tarsi specialiai vengiant kokių nors aliuzijų į sentimentalumą, taigi vengiant ir pernelyg didelių pianissimo efektų. Manyčiau, kad šios J. Karnavičiaus muzikavimo savybės galėtų išvaryti iš proto ne vieną lietuvišką romantinį "emocionalistą".

Ir vis dėlto po koncerto kirbėjo klausimas: ar J. Karnavičius, metęs iššūkį tradiciniam lietuviškam šopeniškam "nuoširdumui", nesustojo pusiaukelėje. Ar jo Lisztas iš tikro buvo apgaubtas ekstazinės būsenos ir spontaniškų emocinių kitimų, susijusių su būtina improvizacijos laisve?

Istorinė Liszto muzikavimo reikšmė yra jo atrastas ir koncertinėje veikloje įtvirtintas muzikavimo transas, ekstaziškumas, savitas jausminis ekshibicionizmas, tarsi numatant džiazo hot rock karštį. Liszto tradicija emociją pateikia lyg atvirą nervą, atskleidžiantį atlikimo hipertrofijos, kaip meninės raiškos priemonės, galimybes. Grojimo temperamentingumas, taigi subjektyvumas, atlikėjo asmenybės demonstravimas jo skambinimo tradicijoje tapo svarbia meninio poveikio dalimi.

Tačiau svarbiausia - būtent poetinės idėjos triumfas, tiesiog ikoniškas programiškumas atsivėrė vėlesniems amžiams. Akinantis kiekvieno muzikos elemento vaizdo realizmas, nuorodos į žmogiškos vaizduotės pasaulį ir kartu subjektyvumas - viso to po Liszto nebeišvengia nė vienas romantinės muzikos atlikėjas. Ne tik melodija, bet ir visa faktūra, harmoninės spalvos, netgi paprasčiausias melodijos akompanimentas įgauna konkretaus vaizdo reikšmę. J. Karnavičius tarsi pažymėjo kryptį, bet, regis, neperžengė ribos.

Tad nuoširdžiausiai linkėčiau jam, tarusiam "a" Liszto muzikos stiliaus pasaulyje, pasakyti ir "b". Įsigijus tokią fundamentalią medžiagą, nebepadėti jos į pabaigtų darbų stalčių, bet skelti iš jos vis didesnę fantazijos ugnį.