Naujovės ir tradicijos

Jurijus Bašmetas ir Nikolajus Znaideris

Laisva, eksperimentine dvasia buvo paženklintas naujai susikūrusio Vilniaus festivalio orkestro ir žymaus rusų altininko Jurijaus Bašmeto, tapusio šio orkestro meno vadovu ir dirigentu, koncertas, vykęs birželio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Šį koncertą galima būtų apibūdinti kaip kupiną muzikavimo laisvės, kai svarbiausia yra tai, kas spontaniškai vyksta čia ir dabar, kai įdomiausia stebėti interpretacinius "garsiųjų" žaidimus. Nes jei tiesiog atėjote pasiklausyti gerai žinomos muzikos, o jūsų ausyse skamba nugludintos klasikinių kūrinių interpretacijos (girdėtos iš CD ar per radiją), tenka šiek tiek nustebti arba atsisakyti savo "išankstinių lūkesčių". Turiu minty greta Gintaro Sodeikos "Maranatos" ir Benjamino Britteno "Lachryme" skambėjusias Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertinę simfoniją Es-dur, KV 364, kurią kartu su J. Bašmetu griežė jaunas, bet jau ganėtinai garsus smuikininkas Nikolajus Znaideris, bei Franzo Schuberto Simfoniją Nr. 3 D-dur.

W.A. Mozarto laikais, t.y. kapelmeisterių amžiuje, galima buvo apsieiti ir be mosuojančio priešais orkestrą dirigento, ypač jei koncerto solinę partiją galėjo atlikti ir pats kompozitorius. Tad kartu su N. Znaideriu griežiantis J. Bašmetas galėjo "ramia sąžine" atlikti ir solisto, ir dirigento vaidmenį, tokiu būdu netgi atkurdamas "istorinę tiesą". Visgi greta įspūdingo solistų griežimo pasigedau ryškesnio orkestro vaidmens, juk tai - Sinfonia concertante, aiškiai besiremianti concerto grosso žanro tradicija, kurios esmė - solistų arba koncertuojančios grupės ir viso orkestro "lenktynės", disputas. Taigi nelikus atsvaros smuiko ir alto duetui (kokiam duetui!), orkestrui atliekant tik akompaniatoriaus vaidmenį, visuma sušlubavo. Pasigedau tradicinio "neautentiško" dirigavimo, kai aiškiai parodomi įstojimai, štrichai, reguliuojama dinamika. Galbūt tuomet būtų ne toks įdomus reginys, užtat, manyčiau, sklandesnis skambėjimas. Juk tam, kad orkestras galėtų griežti be dirigento, jis turi būti itin susigrojęs, reikalinga bendro muzikavimo patirtis. Šito aiškiai trūko, nors orkestro nariai yra išties puikūs muzikantai, daugelis jų - jautrūs kamerinės, ansamblinės muzikos atlikėjai.

Nemažą tą vakarą debiutavusio Vilniaus festivalio orkestro dalį sudaro taip pat ne per seniausiai susikūrusio "Gaidos" ansamblio dalyviai, orkestre griežia muzikantai iš "Kremeratos Baltikos", Vilniaus, Čiurlionio, "Chordos" kvartetų, Lietuvos nacionalinio ir valstybinio simfoninių orkestrų, nemaža jaunų, perspektyvių atlikėjų.

Naujasis orkestras savo klasę parodė interpretuodamas B. Britteno "Lachryme" (J. Dowlendo dainos apmąstymas) altui ir orkestrui. Čia reikalingas nedidelės sudėties, kone styginių ansamblio dydžio orkestras, todėl atlikėjams, suprantama, buvo gerokai lengviau susigroti ir išgirsti vienas kitą. Kita vertus, B. Britteno "Lachryme" pavadinčiau ir giliausia to vakaro J. Bašmeto interpretacija, būtent Britteno muzika, subtiliai susiejanti Renesanso ir moderniąją muzikos kalbą (žanriniu požiūriu - tai variacijos J. Dowlendo tema), pasirodė artimiausia altininkui. Tai buvo itin gili interpretacija.

Krzysztof Penderecki

Tą vakarą išgirdome ir pasaulinę G. Sodeikos kūrinio "Maranata" altui ir kameriniam orkestrui premjerą. Dažnai sakoma, kad kūriniui skambant pirmą kartą, ypač jei tai šiuolaikinis kūrinys, nelabai suprasi, kur yra kompozitoriaus, o kur atlikėjų "dalis", tačiau šiek tiek pažįstant kompozitoriaus stilių visgi kai ką galima "atrinkti". "Maranata" (tai žodis-ženklas iš Naujojo Testamento, senovės aramėjų kalba reiškiantis "Ateik, mūsų Viešpatie!") muzikine sandara artima kitiems koncertiniams G. Sodeikos kūriniams, pvz., "Garso ontologijai Nr. 2". Judėjimo pagrindas - nuolat kartojamas motyvas, eksponuojamas alto ir tuoj pat perimamas, multiplikuojamas orkestro. Klausantis atrodo, kad kūrinio forma plėtojama gan laisvai, šiek tiek minimalizmo dvasia, mėgaujantis pasikartojančių motyvų ir harmonijos kuriama būsena. Kita vertus, čia tiktų ir technomuzikos stilizacijos sąvoka, nes kūrinyje itin svarbus ritminis aiškios pulsacijos pradas. Atliekant "Maranatą" kiek pristigo būtent ritminės precizikos, buvo justi, kad kūrinys dar yra "žalias".

Kad ir kaip būtų, Vilniaus festivalio orkestrą derėtų pasveikinti su gan sėkmingu debiutu ir palinkėti "gero kelio" į Lietuvos ir pasaulio koncertų estradas, o pats koncertas, kaip įvykis, susilaukė itin didelio publikos dėmesio, be abejo, daugiausia sukelto "alto karaliumi" tituluojamo Jurijaus Bašmeto pasirodymo.

***

Birželio 26 d. "Vilniaus festivalyje" koncertavo garsusis Krzysztofas Pendereckis, dirigavęs Lietuvos nacionaliniam simfoniam orkestrui. Nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno "Pastoralinė" simfonija (Nr. 6) ir paties K. Pendereckio "Concerto grosso" trims violončelėms ir orkestrui. Koncertas buvo skirtas 70-osioms šio lenkų kompozitoriaus ir dirigento gimimo metinėms.

Be abejo, labiausiai intrigavo 2001 metais sukurto K. Pendereckio opuso premjera Lietuvoje, juolab kad kūrinį atlikti atvyko violončelininkai Davidas Geringas ir jo mokiniai, puikūs jauni atlikėjai Tatjana Vasiljeva ir Borisas Andrijanovas. Intriga nenuvylė. Šis vienos dalies "Concerto grosso" - itin spalvingas ir kompoziciniu požiūriu išradingas kūrinys. Pats pavadinimas byloja, kad remiamasi barokinio koncerto tradicija, trys violončelės - tai concertino grupė, priešpriešinama orkestro tutti. Netradicinis solistų ansamblis - trys violončelės (!) - leidžia žaisti tembrų homogeniškumo ir kontrasto principais. Be abejo, meistriškai eksponuojamas violončelės - dainingo, jausmingo instrumento - "etosas", puikiai išnaudojamos simfoninio orkestro tembrinės ir techninės galimybės. Juk ne veltui K. Pendereckis 7-ajame dešimtmetyje buvo vienas iš europinio avangardo lyderių, eksperimentavęs ir daug ką atradęs būtent skambesio spalvos srityje, tada susikūręs savitų raiškos priemonių arsenalą, puikiausiai jo eksploatuojamą ligi šiolei. Kita vertus, K. Pendereckis yra apskritai labai išprusęs žmogus, ir muzikiniu (muzikos istorijos pažinimo), ir apskritai kultūriniu požiūriu. Beje, dar studijuodamas Krokuvos konservatorijoje jis paraleliai lankė klasikinės filologijos paskaitas universitete.

Borisas Andrijanovas, Davidas Geringas ir Tatjana Vasiljeva M. Raškovskio nuotraukos

Klausantis "Concerto grosso" tampa akivaizdu, kad kompozitorius yra puikiai išstudijavęs ir klasikinės muzikos raišką - kaip kas padaroma. Todėl čia nesunku išgirsti ir "aliuzinių" vietų, kai skambantis epizodas kokiu nors muzikiniu bruožu primena, tarkim, S. Prokofjevą. Kita vertus, pasak paties K. Pendereckio, čia jis naudoja ir autocitatas, kurias apskritai labai mėgsta. Tačiau tai nėra kūrinys, gimęs vien eksploatuojant kadaise atrastus metodus, kai pasigendi tam tikro neapčiuopiamo muzikinio nervo, ir suteikiančio muzikai gyvybės. Šį kūrinį pavadinčiau nūdienos "Concerto grosso", kai senosios formos principą persmelkia šiuolaikiška, tiesioginė liūdesio ir dramatizmo raiška, kai peržengiamos "baroko teatro" muzikoje ribos ir skamba daugeliui XX a. pabaigos kompozitorių būdinga atvira kalbėsena.

Kompozitorius, be abejo, disponavo puikiais atlikėjais. Nacionalinės premijos laureatas D. Geringas ir jo mokiniai - žavioji T. Vasiljeva ir B. Andrijanovas, - perėmę jo gebėjimą itin sugestyviai, gyvai pateikti atliekamą muziką, suteikė kūriniui nepakartojamų spalvų, be kurių "Concerto grosso" galbūt nenuskambėtų taip įtaigiai. Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kūrinio autoriaus, taip pat buvo puikus - griežė itin paslankiai, techniškai, jautriai, čia reiktų paminėti ir orkestro primarijaus solo, kai jis organiškai įsiliejo į trijų solistų ansamblį.

Visgi pradėjo koncertą L. van Beethoveno 6-oji "Pastoralinė" simfonija F-dur, nuskambėjusi gan blankiai. Tai nėra dažnai koncertuose grojamas, bet dažnokai girdimas (CD, radijas...) kūrinys, todėl "mentalinis vaizdas" atminty įsirėžęs gan aiškiai. Penkios dalys vietoje įprastų keturių, dvi pirmosios parašytos sonatos forma, pats kūrinys etapinis programinio simfonizmo istorijoje, mat čia vaizduojamos "scenos iš kaimo gyvenimo" (todėl ir "Pastoralinė"), tačiau, anot chrestomatinės L. van Beethoveno frazės, "tai labiau yra jausmų išraiška nei tapyba". Kūriniui įsibėgėjus, juolab nuskambėjus efektingajai 4 daliai "Audra", regis, įsitrauki į muzikos vyksmą, pagauni dirigento ir orkestro muzikinį alsavimą, tačiau simfonijai pasibaigus, tiesą sakant, lengviau atsikvepi... Jei neklystu, šį kūrinį LNSO, diriguojant K. Pendereckiui, netrukus grieš gastrolėse, tad, matyt, dar bus erdvės ir laiko patobulinti interpretaciją.