Kūrybinio santykio su Biblija erdvėje

M. Raškovskio nuotr.

"Vilniaus festivalio 2003" atidarymas, pasaulinė premjera - Vidmanto Bartulio oratorija "Nelaimėlis Jobas"mišriam chorui, simfoniniam orkestrui ir penkiems solistams. Kūrinį atliko Kauno valstybinis choras (meno vad. P. Bingelis), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vad. J. Domarkas), solistai: Arūnas Malikėnas (baritonas), Deividas Staponkus (baritonas), Jonas Valuckas (tenoras), Vladimiras Prudnikovas (bosas), Mindaugas Zimkus (tenoras). Dirigavo Robertas Šervenikas.

Jau pirmieji šio kūrinio garsai mums kalba apie biblines metaforas: apreiškimų ir simbolių, istorinės būties ir amžinojo Dievo įstatymų pasaulį. Pasaulį, kurio žmogus iki šiol negali priimti kaip Dievo valios, Dievo būties, Dievo tiesos... Muzikinis tekstas mus nuosekliai veda šių pojūčių keliais, skatindamas gilintis į muzikos kalbos universalijas. Kompozitorius Vidmantas Bartulis paraidžiui neseka bibliniu tekstu (atliekančiu fonetinę, o ne prasminę funkciją), bet asimiliuoja "nežinia kodėl" nuskriausto žmogaus būsenas, mažiau dėmesio kreipdamas į didaktinę, dorinę prasmes, turinčias religinį kryptingumą. Viena iš penkių Senojo Testamento knygų - Jobo knyga, - turėdama savo teologinę prasmę, tampa meninės interpretacijos objektu: Jobas keliauja žmogaus, siekiančio suvokti Visagalį ir šventą Dievą, keliais. Jau pati Jobo gyvenimo istorija savaime yra intriguojanti ir neįprasta. Kompozitorius išryškina meno kalbai svarbų vidinį žmogaus santykį su savimi, žmonėmis ir Dievu. Jobas tampa gėrio ir blogio kovos įkaitu. Kadangi Biblijos žodis aiškina pats save, menininkui belieka išskirti prasmių universalijas - gėris, blogis ir pan.

Vidmantas Bartulis M. Raškovskio nuotr.

Muzikos kalba aiški, subtili ir paprasta. Dramatiški epizodai kaitaliojasi su ramybės, susitaikymo fragmentais. Išsaugomas oratorijos žanrui būdingas prakilnumas, solidumas. Atpažįstame ir unikalias, tik šiam kompozitoriui būdingas, ilgesingo intymumo intonacijas. Jokia kompozicinė sistema čia nedominuoja, veikiau atvirkščiai - naudojamos įvairios naujajai muzikai būdingos priemonės, kuriomis siekiama prasmės, o ne technikos dominavimo.

Turėdami galvoje įvairias Biblijos tekstų interpretacijas ir deformacijas, šiuo atveju galime žvelgti į Jobo istoriją kaip į archetipą. Jo esmę galėtume apibrėžti taip: Biblijos tekstas pasitelktas išryškinti universalią egzistencinę problematiką, jos tragizmą ir dramatizmą. Savaiminės biblinės reikšmės yra transformuojamos kuriant meninį ir muzikinį įvaizdį.

Kai avangardas susidomėjo Biblijos tekstais, jų interpretacijos pobūdis tapo dar labiau personalinis. Drįsčiau teigti, kad beveik visiškai išsitrynė pasaulietinės ir religinės muzikos ribos. Taip Biblijos žodis tampa menininko kūrinio kompozicinės priemonės elementu. Deja, visiškai prarasdamas apreiškimo prasmę. Tačiau, pasak žymiojo Karlheinzo Stockhauseno, "visada, jei tik iš muzikos garsų bent akimirkai susidaro žodžiai, jais šlovinamas Dievas".

Sugrįždami prie Vidmanto Bartulio "Nelaimėlio Jobo" galėtume tarti, kad tai - muzika, kurios žodžiai Jobo lūpomis kalba kiekvienam iš mūsų. O raiški muzika biblines universalijas paverčia kiekvieno asmenine patirtimi. Tai ir yra šio kūrinio vertė.