Jie atėjo

Vienas svarbiausių šių metų įvykių Lietuvos kultūroje - Vilniaus dailės akademijos 210 metų jubiliejus. Šiai datai paminėti buvo numatyta gausybė renginių, pagyvinsiančių kasdienio Vilniaus gyvenimo ritmą: balandžio mėnuo VDA kalendoriuje - parodų metas. Įvairios akademijos katedros - ir vaizduojamosios, ir taikomosios dailės, - ir net VDA skyriai kituose miestuose pasistengė išsamiau supažindinti publiką su savo veikla, "okupuodamos" svarbiausių Vilniaus galerijų erdves. Vienos jų sugebėjo surengti personalines ("katedrines") parodas, kitos kooperavosi į draugiškus kolektyvus. Tiesa, tarp skirtingų VDA katedrų buvo juntama sveika konkurencija - kiekviena jų stengėsi pasirodyti kuo geriau. Konkurencija tarp skirtingų dailės šakų gali pasirodyti juokinga (na, kaip gali konkuruoti stiklas ir tapyba? - menų hierarchijos laikai seniai praėjo), tačiau šiandien, kai akivaizdžios dailės šakų tarpusavio sąsajos, kai ribos tarp jų nužymėtos tik punktyriškai ir kartais išties sunku susigaudyti, kas kam priklauso, kai vadinamieji taikomieji menai įgyja vaizduojamųjų funkcijų ir atvirkščiai, kai plečiasi kiekvienos srities galimybės, medžiagų pasirinkimas ir gausėja jų panaudojimo būdų, kai viskas ir bet kas virsta tiesiog instaliacija, tokia konkurencija neišvengiama. Ir tai teigiamas dalykas, garantuojantis ekspozicijos kokybę. Tad šios VDA parodos - įdomi dėstytojų ir būsimųjų dailininkų ataskaita visuomenei, atsakas į priekaištus, jog mūsų skurdžiai valstybei nereikia tiek daug profesionalių menininkų, kad jų ruošimui be reikalo eikvojamos lėšos (o kita pusė tuo pačiu metu rėkia, jog kultūrai skiriama nepakankamai dėmesio ir paramos) - "na, ir ką gi jie veikia ten, toj akademijoj?"...

Taigi kad veikia. Ir pažiūrėti yra į ką. Puikiausias pavyzdys - balandžio 16 d. Menų spaustuvėje Maironio gatvėje, vadinamajame "Titanike", atidaryta dar viena VDA parodų ciklo "Mes ateinam" dalis. Šioje vienos svarbiausių ekspozicijos erdvių vardą išsikovojusioje vietoje savo veiklą pristatė VDA keramikos, tekstilės, interjero dizaino, kostiumo dizaino katedros ir svečiai iš Kauno bei Klaipėdos filialų. Nors dėl vietos stokos ir siekiant kiekvienos katedros ekspozicijos vientisumo nemažai darbų, kuriuos buvo planuota parodyti, į parodą nepateko, vis dėlto ji - didelė, įdomi ir informatyvi, o eksponatai - studentų bakalauro ir magistro darbai, kursinės užduotys. Tiesa, kai kurie kūriniai anksčiau rodyti ne vienoje parodoje Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose ir puikiai pažįstami besidomintiems daile, vis dar vadinama taikomąja, tačiau tai tik patvirtina jų vertę, o tokia proga eksponuoti savo darbus - kiekvienam dailininkui didelė garbė ir pripažinimas.

Pirmiausia norėtųsi paminėti, kaip kai kurie dalyviai pasidalijo jiems skirtas patalpas - taip buvo pasiekta gana įdomaus vizualinio efekto: Tekstilės katedra susikūrė uždarą erdvę, atsitvėrusi nuo greta esančios Keramikos katedros popierinėmis sienomis. Tai svarbu tekstilės ekspozicijos vientisumui, be to, pašaliniai reginiai nekliudo žiūrovui ir leidžia paprasčiau priimti informaciją. Tačiau nepaisant izoliacijos, keramikai išmoningai savąją ir kolegų ekspozicijas į vieną darinį sujungė kūriniais. Taigi paroda prasideda nuo žvilgsnio į praeitį: mėlyna Julijos Vyšniauskaitės amfora (diplominis darbas, 1950 m.) su sovietų propagandos motyvais (Leninas, pionieriai, žvaigždės, pan.) "koja kojon žengia" su medžiaginiais "vartais", vedančiais į tekstilininkų ekspoziciją. Pastarieji - tai konceptualus Ingos Raubaitės magistro darbas "Socialistinio realizmo meniniai principai kaip vizualinė agitacija" (2000), ironiškai lyginąs praeitį su dabartimi - reljefais su atitinkama atributika puoštas veltininis įėjimas į "mauzoliejų", skelbiantis komunistinės ir kapitalistinės visuomenių šūkius: "Teisė į mokslą, teisė į poilsį, teisė į darbą", priešpriešinamas dabarties realijai: "Laiku įstojau, baigiu studijas, ieškau darbo".

Severija Inčirauskaitė. "Panašumai ir skirtumai". 2000 m. Kiaušinių lukštai, plunksnos, akvarelė, autorinė technika, tapyba

Ironija nesvetima ir Linos Godeliauskaitės bakalauriniame darbe "Barbė" (2002 m.), kur į vieną kūrinį sujungti ne tik rišimo technika atliktas kilimėlis, fotelis, bet ir videovaizdai (aut. Ilona Latvytė) siūlo iš naujo apmąstyti šiandienę popkultūrą; Gabija Kuzmaitė pokštauja šilkinėje vėliavoje, išsiuvinėtoje pseudobarokiniais ornamentais, įkomponuodama užrašą "Absolut Textiles" (2002). Atskira patalpa atiduota Austės Jurgelionytės magistro darbo "Sapnų atspindžiai" (2001) ekspozicijai - tamsoje kabantys patalai su atspaustomis fotografijomis, "iliustruoti" garso instaliacija, kuria ne mažiau mistinę atmosferą nei Barboros Gediminaitės bakalaurinis darbas "Kompozicija Nr. 1": "Užmuškit visus karalius ir aš patikėsiu laiku", skelbia užrašas vandenyje, kuriame atsispindi nepaprastai smulkaus audinio "lašeliai". Į vientisą spalviškai estetišką kūrinį susijungė Karolinos Kunčinaitės magistro darbas "Drabužis - moters gyvenimas" (2001) - iš vilnonių gėlių susiūtas gaubtas - ir atidarymo metu vaišėms sudėti naudota lenta-stalas, geltonomis rožėmis papuošta Tekstilės katedros dėstytojos Danutės Jonkaitytės.

Parodoje eksponuojami tekstilės darbai - ne tradiciniai kilimai ar panašūs dalykai, kaip gali įsivaizduoti lankytojas. Tai dažniausiai konceptualūs, atskiro teorinio paaiškinimo reikalaujantys kūriniai, kuriuose susilieja studijų metu įgytos žinios bei originalios autorinės technikos. Tekstilės katedra šioje parodoje atrodo labiausiai nutolusi nuo tradicinio vienakrypčio studentų auklėjimo galbūt dėl to, kad turi plačiausias išraiškos galimybes, nes "viskas yra tekstilė".

Išsami Keramikos katedros ekspozicija - nuo indų iki reljefų ir skulptūrinių daugiaobjekčių kompozicijų. Jurgita Jasinskaitė magistro darbe "Pietų kambarys" (2001) derina plokštuminį (tapyba) ir erdvinį (keramika) vaizdą. Marijos Smirnovaitės bakalauriniame darbe "Virsmas" susijungė smulkmenos iš kasdienio gyvenimo (šukos, indai, pan.). Andrius Janušonis sukūrė "Fontaną" (eksponuojama detalė, 1994 m.) - horeljefinę Botičelio "Veneros gimimo" parafrazę.

Kauno dailės fakulteto Stiklo studija, į Vilnių atvežusi studentų kūrinius, stengėsi pristatyti kuo platesnį darbų diapazoną, atskleisti menines stiklo galimybes, supažindinti su įvairiais jo apdirbimo būdais. Matinis, skaidrus, su inkliuzais ar oro pūslelėmis, storasienis ir plonasienis, tuščiaviduris ir pilnaviduris, įvairių formų ir paskirčių stiklas, apdirbtas vis kita technika, į darnią visumą suaugęs vis su kita medžiaga... Įdomus Dovilės Vilkienės darbas "Pagalvė" (2002), kur derinamos labai skirtingos medžiagos - stiklas ir plunksnos, Jūratės Kalibataitės iš karšto stiklo suformuotas "Torsas" (1999), "įsuptas" į metalinį tinklą, originalūs Danguolės Gudaitytės reljefiniai "paveikslėliai"-portretai "Žmonės ir paukščiai" (2002), atlikti prarasto vaško technologija, konceptuali Adomo Palio stiklinė skulptūra "In potentia - in actum homocentrismus" (1998).

Kostiumo dizaino katedra pristatė antro kurso studenčių improvizacijas klasikinio kostiumo tema bei kostiumų eskizus ir fotografijas. 23 d. numatytas madų šou. Interjero dizaino katedroje, remiantis gamtos procesais, struktūromis, kuriama trimatė, savaime egzistuojanti, abstrakti forma - parodoje pateikiami studijų rezultatai: įvairios užduotys, taip pat bakalauro ir magistro darbai.

Ši paroda suteikė puikią galimybę su katedrų veikla susipažinti ne tik smalsiems lankytojams, bet ir norintiems studijuoti VDA - antroji parodos diena sutapo su Atvirų durų diena. Džiugu, kad vizualiąją parodos dalį papildė teorinė medžiaga - buvo išleisti katalogai su darbų reprodukcijomis, kuriuose supažindinama ne tik su kiekvienos katedros ekspozicija, bet ir su jų veikla, pristatoma išsami studijų programa bei istorija.