Trys moterys

"Valandos"

Trys moterys. Virginia Woolf (Nicole Kidman), kuri 1924-aisiais, ilgėdamasi Londono, rašo savo geriausią romaną "Ponia Delovėj". Romano veiksmas apima vieną dieną - Londone ponia Delovėj rengia svarbų priėmimą, o pirmoji romano frazė skamba tarsi burtažodis: "Ponia Delovėj pasakė, kad ji pati nupirks gėlių".

Laura Braun (Julianne Moore), kuri 1951-aisiais Los Andžele skaito romaną ir suvokia, kad nebegalės gyventi, jei liks su vyru, sūneliu Ričardu ir vaiku, kuris netrukus gims. Taip pat viena diena: Laura kepa gimtadienio tortą vyrui, paskui viešbutyje bando nusižudyti, bet grįžta namo tvirtai pažadėjusi sau, kad vaikui gimus paliks namus.

Klarisa Vo (Meryl Streep), Niujorkas, 2001-ieji. Diena, kai Klarisa rengia priėmimą prestižine premija apdovanoto AIDS sergančio poeto Ričardo (Ed Harris) garbei.

Stepheno Daldry filmo "Valandos" ("The Hours", JAV, 2002) pagrindu tapo tokio pat pavadinimo Michaelo Cunninghamo postmodernistinė tikrovę ir fikciją supynusi knyga (lietuviškai ji vadinasi "Tos valandos"). Filme trijų herojų likimai rutuliojasi tarsi paraleliai, bet įstabus montažas sukuria keistą vientisumą - vieno patyrimo, vieno ilgesio, vieno gyvenimo, kuris labiausiai bijo būti pavadintas trivialiu. Tą dieną visos trys moterys akis į akį susiduria su mirtimi, kiekviena kitaip, tiesa, Woolf - tik su paukštelio, kurio gedi jos dukterėčia. Woolf mirtis sraunioje upės tėkmėje 1941-aisiais įrėmina visą filmą.

Herojės ilgisi tikrumo ir harmonijos, kurių negali duoti joks vyras, jas nuolat supa gėlės - puokštės vazose, vazonuose, gėlynuose, parduotuvėse... Klarisa jas neša Ričardui, o šis ją vadina ponia Delovėj. Woolf knygos motyvai keliauja iš vieno siužeto į kitą - Ričardas baigia gyvenimą kaip kad kadaise "Ponios Delovėj" herojus Septimus, Klarisa, kaip ir ponia Dalovėj, sutinka savo seną meilę, kurio ilgai nematė. Tačiau yra ir tokių motyvų, kurie labiau nujaučiami, nei parodomi, kaip kad tie bučiniai, kuriais herojės bando atrasti ryšį su seseria, drauge, meiluže ir taip nugalėti vienatvę. Juose, beje, yra ir paslėpta nuoroda į herojų homoseksualumą, slopinamus geismus.

Dažnai tie pasikartojimai - susipynę kasdienybės ritualai: kiekviena atsibunda, keliasi, prausiasi. Nuolatinis vieno gyvenimo persiliejimas į kitą filme susijęs ir su tuo, ką, perfrazavus garsią frazę, būtų galima pavadinti "condition feminin". Todėl čia pasirodo visiškai neveiksminga tradicinė moralė. Nors pamačiusi Laurą Braun Klarisos dukra sušunka: "Monstras!", vis dėlto jų susitikimas baigiasi švelniu apsikabinimu.

Philipo Glasso muzika taip pat jungia, sieja visus filmo elementus. Ji labai intensyvi, skamba visą filmą, bet, paradoksas, jos beveik negirdi - tik garsų tėkmę, sklindančią iš ekrano. Ji panardina į filmo nuotaiką - liūdną, neramią ir persmelktą mirties nuojautos. Muzika pasako tai, kas nepasakyta žodžiais, tai, kas slypi herojų viduje. Tačiau ji nėra iliustratyvi, nieko nekomentuoja - tai lygiavertis filmo elementas.

Daldry ekrane kuria pasaulį, kuris priklauso moterims. Prisimenant jo režisūrinį debiutą - filmą "Bilis Eliotas" - tai nestebina. Ano filmo herojus nesąmoningai jautė to pasaulio ilgesį, gimstantį iš ankstyvos motinos mirties. "Valandose" - tai kasdienių ritualų, maisto gaminimo, buitiškų daiktų ir veiksmų prisodrintas pasaulis. Laura Braun nuolat dėlioja įrankius ant stalo, tarsi nuo to, kaip taisyklingai jie gulės, priklausytų visas jos gyvenimas. Savo gražiausią monologą Klarisa pasako daužydama kiaušinius, atskirdama trynius nuo baltymų. Woolf kambarys skęsta popieriuose. Buitis, gėlių pilni namai tarsi saugo tas moteris nuo kasdienybės tuštumos, nuolat bėgančio laiko (laikinumą jos jaučia skaudžiai), net nuo mirties. Tai intymus ir labai laikinas, trapus pasaulis. Tiksliau, trapu yra viskas, kas išoriška, kas sprūsta iš rankų, dūžta, yra. Valandos, metai, likimai... Visa tai dažniausiai pasakoma ne žodžiais, bet fiksuotais, žiūrovui nuolat "nurodomais" (pabrėžiamais) žvilgsniais - sūnelio žvilgsnis į Laurą, paskutinis Ričardo žvilgsnis į Klarisą, dukterėčios žvilgsnis į Woolf ir t.t. Jie sukuria naują dimensiją ir leidžia režisieriui bei aktorėms dar labiau pabrėžti personažo daugiabriauniškumą, sudėtingumą.

Tos moterys yra ir panirusios į save, ir pasidavusios jas nešančiai laiko tėkmei. Žinoma, ir aktorės vaidina nuostabiai. Pridėta Woolf nosis gražų Nicole Kidman veidą staiga padarė įdomų ir mįslingą. Streep demonstruoja neprilygstamą techniką, Moore subtiliai perteikia savo herojės tragizmą. Jos visos vertos "Oskarų", kurių filmui taip pašykštėjo Amerikos kino akademija.

Svarbi filmo tema - kūryba. Woolf rašymas yra būdas suprasti pasaulį, suteikti valandoms prasmę, patirti tai, kas slypi giliau. Laura Braun, skaitydama apie ponią Delovėj, išgyvena savo būties tragizmą. Klarisa gyvena tarsi knygos herojė, kartodama ponios Delovėj frazes. Bendravimas su meno kūriniu, knyga joms atveria gilesnes perspektyvas, moko matyti gyvenimą ir suvokti save kitaip. Taip atsitinka ir pasižiūrėjus "Valandas". Filmo harmonija ir žavesys iš pirmo žvilgsnio tarsi nedera su iš esmės drastiškomis trijų moterų istorijomis, tačiau iš tikrųjų jo grožis ir paslaptis leidžia bent akimirkai susitaikyti su valandų laikinumu ir disharmonija.

"Ponią Delovėj" skaičiau 1984-ųjų pavasarį, bet iki šiol prisimenu, kaip mėgavausi kiekviena fraze ir bijojau, kad knyga tuoj pasibaigs. Daug metų "ponia Delovėj" man buvo lyg koks burtažodis. Viliuosi, kad filmas taip pat pasmerktas juo tapti.