Kinas Rytuose kinas tebekuriamasTarptautiniam festivaliui "goEast" pasibaigusŽivilė Pipinytė Frankfurte prie Maino įsikūręs Vokiečių kino institutas (Deutsches Filminstitut - DIF) prieš kelerius metus nusprendė įkurti savo festivalį. Sumanymas įgyvendinamas sėkmingai: kovo 26 - balandžio 2 d. kurortiniame Visbadene įvyko jau trečiasis Tarptautinis Vidurio ir Rytų Europos filmų festivalis "goEast". Festivalio koncepcija sumanyta itin kruopščiai, tad jį sudaro vaidybinių ir dokumentinių filmų konkursai, simpoziumas, retrospektyvos, kino mokyklų studentų darbų bei specialiosios peržiūros. Žodžiu, stengiamasi ne tik rodyti filmus, bet ir juos įvertinti bei sukurti platų tų vertinimų kontekstą, pasikalbėti su filmų autoriais. Festivalis jau pateko į Tarptautinės kino prodiuserių asociacijos (FIAPF) kalendorių, jis turi daug rėmėjų - remia miestas, federalinė vyriausybė, įvairūs fondai, net garsusis "Allianz Kulturstiftung", šiemet jame pirmakąrt dirbo ir FIPRESCI žiuri. Tai reiškia, kad pripažinimas jau pelnytas. "goEast" vyksta dviejuose kino teatruose: secesinio stiliaus interjeru besipuikuojančiame "Kaligaryje" ir rūsyje įsikūrusiame kukliame "Bambi", kuris, ko gero, sukeltų siaubą lietuviškų multipleksų entuziastams - maži kino teatrai nyksta tik Lietuvoje. Simpoziumas vyksta miesto Rotušės salėje, kurioje posėdžiauja miesto taryba. Tai taip pat liudija dėmesį festivalio renginiams. Šiemet konkursui buvo atrinkti devyni vaidybiniai ir šeši dokumentiniai filmai. Nugalėtojai gavo per 27 tūkstančius eurų. Deja, atvykau festivaliui įpusėjus, tad negaliu įvertinti konkurso lygio. Tačiau tai, kad Jiri Menzelio vadovaujama žiuri pagrindinius prizus paskyrė dokumentiniams filmams, matyt, kalba ne vaidybinių naudai. Konkursiniai filmai atkeliavo iš įvairių kraštų - Bulgarijos, Kroatijos, Čekijos, Rusijos, Ukrainos, Estijos, Tadžikistano, Jugoslavijos, Vengrijos. Geriausiu filmu buvo pripažintas čekų režisieriaus Martino Šuliko (LTV yra rodžiusi jo filosofinę parabolę "Sodas") filmas "Raktas apsisprendusiems nykštukams, arba Paskutinė Lemuelio Guliverio kelionė" ("Klič k určovani trasliku, aneb posledni cesta Lemuela Gulivera"). Tai dokumentinis esė apie vieną garsiausių čekų Naujosios bangos režisierių Pavelą Juračeką (1935-1989). Prizas dokumentiniam filmui atiteko bulgarų režisieriaus Stefano Komandarevo filmui "Duona virš tvoros" ("Hljab nad ogradata"), pasakojančiam apie dviejų šiaurinės Bulgarijos kaimų gyventojų kasdienybę ir religinį tolerantiškumą. Prizas už geriausią režisūrą paskirtas garsiai vengrų dokumentininkei Liviai Gyarmathy už filmą "Šokių salė" ("Tancrend"), nukeliantį į mažą Vengrijos kaimelį, kurio gyventojai turi vienintelę pramogą - šokius. Žiuri nesudomino bene plačiausiai iš visų festivalio konkurse pristatytas Rusijos kinas, nors čia buvo parodytas ir naujausias Kiros Muratovos filmas "Čechovo motyvai", ir "Mėnulio tėčio" kūrėjo Bachtijoro Chudojnazarovo "Kostiumas" ("Šik"), ir Renatos Litvinovos žavesio apoteozė - Veros Storoževos filmas "Lėktuvas. Dangus. Mergina" ("Samoliot. Nebo. Devuška"). Pastarasis filmas, aišku, nėra geras, tačiau jo ekstremaliai estetizuoti kadrai ir stambūs Renatos Litvinovos, vaidinančios įsimylėjusią stiurdesę, planai ilgam išlieka atmintyje dėl savo radikalaus jausmingumo, netikėtos poezijos, jausmų įtampos ir, žinoma, Litvinovos vaidybos manieros. Tiesą sakant, labiau nuvylė kitas rusų filmas - bene originaliausias Aleksandro Sokurovo projektas "Rusų arka" ("Russkij kovčeg"). Tai vieno kadro, trunkančio 95 realias minutes, filmas. Operatorius Tilmanas Buetneris, apginkluotas naujausia "SteadyCam" kamera, keliauja po Ermitažą ir kartu - per kelis Rusijos istorijos amžius. Tiesa, filmas jau "pervestas" į 35 mm juostą, tad, deja, gali pajusti ir montažinius pjūvius, kurių nėra videojuostoje kurtame originale. Yra filme ir matomas vedlys - užsienietis, primenantis markizą de Custiną. Jis bando įspėti rusų sielos paslaptis. Matome ir istorines figūras, ir tiesiog istorijos statistus, kamera juda neįtikėtinai, tačiau filmas palieka nepasitenkinimo jausmą ir net sukelia nuobodulį, nes už virtuoziškų kameros judesių iškyla statiška, labiau persirengėlių puotą primenanti minia, neva iliustruojanti amžinosios Rusijos idėją. Kita vertus, filme yra nuostabaus grožio kadrų, tačiau, deja, nėra žmonių. Matyt, todėl taip sunku nusikratyti dirbtinumo įspūdžio. Tačiau didelio menininko nesėkmė visada yra įdomi. Amžinų filmų nestigo abiejose festivalio retrospektyvose. Viena buvo skirta Antono Čechovo ekranizacijoms, tad, suprantama, neapsiėjo be Nikitos Michalkovo, Andrejaus Končialovskio, Louis Malle`io filmų. Rusų klasikų ekranizacijos neatsitiktinai tapo Visbadeno festivalio tradicija. XIX a. kurortą mėgo rusų aristokratai, čia lošė Fiodoras Dostojevskis, jo biustas puošia paties garsiausio Visbadeno kazino parką. Kita festivalio retrospektyva buvo susieta su simpoziumu, kurio tema šiemet buvo "Vokiečių paveikslai sovietų ir posovietiniame kine". Simpoziumo rengėjas ir geras lietuvių kino žinovas bei draugas Hansas-Joachimas Schlegelis savo pranešime, apimančiame ne vieną kino dešimtmetį bei vokiečių kino įtaką rusų kinui, pateikė ir lietuviškų pavyzdžių - Raimondo Vabalo "Žingsnius naktį" ir Algimanto Puipos "Elzę iš Gilijos". Simpoziumo organizatoriai parinko itin retus filmus, atspindinčius įvairius rusų ir vokiečių santykių aspektus. Tai Vsevolodo Pudovkino "Dezertyras" (1931-1933), Aleksejaus Masliukovo "Laikykis, Karluša!" ("Karl Brunner", 1936), Ivano Pyrjevo "Mirties konvejeris" ("Konvejer smerti", 1933), Grigorijaus Rošalio "Salamandra" (1928), "Openheimų šeima" ("Semja Oppengeim", 1939), Boriso Barneto, Marko Donskojaus, Sergejaus Eizenšteino, kitų rusų kino klasikų filmai. Buvo parodytas net Michailo Romo 1944 m. sukurtas filmas "Žmogus Nr. 217" ("Čelovek No. 217"), dažnai vadinamas antivokišku. Simpoziumo dalyviai savo pranešimuose nagrinėjo įvairias temas: vokiečių kinotyrininkas Peteris W. Jansenas kalbėjo apie idealizuotus vokiečius rusų filmuose, rygietis Abramas Kliockinas - apie Vokietijos žydus sovietiniuose propagandiniuose filmuose, kino istorikas Jevgenijus Margolitas atkreipė dėmesį į tai, kad ankstyvuosiuose garsiniuose rusų filmuose personažas vokietis dažniausiai būdavo muzikos (taip pat ir gyvenimo) mokytojas. Ši tema, kad ir transformuota, išliko iki šiol - Aleksejaus Balabanovo filme "Brolis" vokietis Hofmanas padeda Sergejaus Bodrovo suvaidintam herojui. Nežinomus bendros vokiečių ir rusų kino studijos "Mežrapom-film" istorijos bei jos kūrėjų biografijų puslapius atskleidė kino tyrinėtoja, M. Romo filmo "Paprastas fašizmas" bendraautorė Maja Turovskaja. Kultūrologė, teatro ir kino kritikė Neja Zorkaja kalbėjo apie tai, kaip keitėsi vokiečio įvaizdis rusų kine. Šių eilučių autorė pristatė, pasirodo, nelabai žinomą kino istorijos puslapį - lietuvių aktorių suvaidintus vokiečių vaidmenis. Simpoziumo medžiaga pasirodys atskira knyga. Šiemet festivalyje buvo pristatyta solidi knyga, parengta po pernykščio simpoziumo, kurio tema buvo siurrealizmas Vidurio ir Rytų Europos kine. Dėmesys Europos pakraščių kinui, kurio dažnai nelinkę pastebėti didieji festivaliai, teorinės įžvalgos bei diskusijos kuria originalią ir kūrybingą festivalio atmosferą, tikrai skatinančią domėtis, kas vyksta kinematografijose, kurios greitai taps suvienytos Europos dalimi. |