Dailė

Stiklo alchemija

Gražinos Didžiūnaitytės personalinė-edukacinė paroda

Aušra Jasiukevičiūtė

iliustracija
Gražinos Didžiūnaitytės darbas

Šv. Jono gatvės galerijoje veikia stiklo menininkės Gražinos Didžiūnaitytės paroda "Gyvenimo ir gamtos nuotaikos stiklo mene". Šalia eksponuojamų stiklo kompozicijų autorė pristatė teorinę medžiagą apie pasaulinę stiklo gamybos istoriją, lietuviško stiklo ištakas ir technologijas, nuo seniausių laikų naudotas stiklininkystėje.

Beveik visi dailininkės darbai (išskyrus plonasienio krištolo taures) atlikti senovinėmis klasikinėmis pūtimo, liejimo technikomis, naudojant storasienį, įvairiaspalvį, daugiasluoksnį stiklą.

Stiklas - viena tauriausių materijų žemėje - gimsta sąveikaujant smėliui, vandeniui, orui ir ugniai. Šis procesas pavaldus tik puikiai technologiją išmanantiems, pragarišką karštį pakeliantiems žmonėms. Daugelį savo kūrinių G. Didžiūnaitytei padaryti padėjo Lvovo eksperimentinio stiklo cecho meistrai, bene vieninteliai, galėję išpūsti dideles, sudėtingos technologijos reikalavusias vazas.

O viskas prasideda nuo piešinių iš gamtos - tam, kad stiklas "pražystų" krokais, purienomis, jūros bangomis, uolomis. Tuomet darbas tęsiasi ceche su karšto stiklo mase. Ant bespalvio, vėliau opalinio (balto) stiklo burbulo dailininkė "augina" detales (iš anksto pasidarytas iš spalvoto stiklo), sluoksnis po sluoksnio tai įvesdama venecijietiškas stiklo gijas, tai naudodama "Milefijori" (tūkstantis gėlių spalvų) inkliuzus ar krištolą (stiklą, kuriame yra švino). Užaugintas 5-8 sluoksnių ruošinys pradedamas pūsti, nuolatos pakaitinant (+1500°C) formuojamas, kol įgauna reikiamą pavidalą. Mąstyti ir apsispręsti reikia žaibiškai, nes procesas trunka tik kelias sekundes.

Meninė stiklo kūrinio išraiška priklauso nuo technologijų valdymo ir pačio proceso. Tokio įtempto darbo rezultatas nebūtinai tampa meno kūriniu. Jis gali likti tiesiog gražiu stiklo gabalu. Kad pasiektų įtaigiausią meninę išraišką, G. Didžiūnaitytė sujungė senovines "Krakle", "Milefijori", "Murina", "Filigrano" receptūras ir savo pačios surastas technikas. Ji panaudojo stiklo pūtimo vamzdelį skulptūrinių detalių lipdymui prie karšto stiklo masės, įlydė gyvo medžio inkliuzą, vario vielutes, sidabrą, auksą. Pvz., boro karbitas opalo stikle sukelia rasoto indo įspūdį, o štai pakarpius karštą masę žirklėmis dailininkė sujaukia, rodos, neliečiamą stiklinio dirbinio monumentalumą.

Veik visa G. Didžiūnaitytės kūryba - tai bandymas gamtos motyvus "įrašyti" į uždarą kiečiausio pasaulyje skysčio gelmę. "Įsirašo" ne tik gamta, bet ir autorės būsenos, patirtis, gyvenimas. Čia susitinka mažiausiai trys gamtos aspektai - vienas susijęs su "Kaimo vakarais", "Paukščiais audroje", "Banga", kitas - su pagrindinių pasaulio elementų - žemės, ugnies, oro, vandens - ir žmogiškųjų galių virsmu į taurią medžiagą, trečias - su saulės šviesa, slystančia per daikto paviršių. Šviesos kaitos dinamika atveria stikle paslėptas erdves, begalę erdvių, pasaulių, kuriuos menininkė kuria iš raštų, faktūrų, tekstūrų. Būtent ši šviesoje išryškėjusi raštų dermė dominuoja virš bendrosios formos, jos kontūrus tiesiog ištirpindama.

iliustracija
Gražinos Didžiūnaitytės darbas

Tik storasienis stiklas leidžia tokią erdvių dialektiką - G. Didžiūnaitytė puikiai ją išnaudoja. Pasitelkdama grafiškumą, tapybiškumą autorė įstiklino savąją gamtą, išskirdama stiklo magiją iš kitų menų.

Lietuviško meninio stiklo pradininkė G. Didžiūnaitytė 1969 m. surengė pirmąją Lietuvoje karštojo stiklo formavimo būdu padarytų darbų parodą. Nuo tada jau surengta beveik šimtas parodų - pasaulinių, tarptautinių, grupinių, respublikinių, personalinių. Daug jos kompozicijų saugo Lietuvos, Maskvos ir Lvovo muziejai, JAV "The Corning Museum of Glass" fondai. Dalis šioje parodoje rodomų darbų yra iš Lietuvos muziejų kolekcijų. Daug jų iškeliavo į privačias užsienio kolekcijas ar tiesiog neišliko. Dailininkė sukūrė ir kelis monumentalius ansamblius viešoje erdvėje Palangoje, Vilniuje, Elektrėnuose, dalyvavo simpoziumuose. 1994 m., 2002 m. įtraukta į prestižines stiklo meno enciklopedijas, leidžiamas Vokietijoje. 1983 m. G. Didžiūnaitytė suorganizavo meninio stiklo eksperimentinę bazę Vilniaus stiklo fabrike, o vėliau prisidėjo prie stiklo specialybės atsiradimo Kauno dailės institute.

Nors Lietuvoje stiklas pradėtas virti nuo XI-XIII a. ir mes turime senas stiklininkystės tradicijas, stiklių pas mus buvo nedaug. Ir dabar stiklo menininkų tėra vos keli.

Seniau Venecijoje Murano salos meistrai turėjo saugoti valstybinę - stiklo gamybos - paslaptį, ir už jos išdavystę buvo nužudomi. Dabar visos paslaptys yra prieinamos.

Stiklo kūrinys gali išlikti nepakitęs tūkstančius metų (seniesiems Egipto stiklo dirbiniams jau 6000 metų), tačiau neatsargia ranka pastumtas jis sudūžta į tūkstančius šukių, kad vėl virstų smėliu, iš kurio buvo kilęs, ir nusineštų užmarštin tą neprilygstamą formą, kurią jam buvo suteikęs dailininkas. Tik žmonės pajėgūs išsaugoti atmintį apie savo istoriją.