Vegos paveikslų magija

Vegos Vaičiūnaitės darbas

Vegos Vaičiūnaitės paroda "Vartų " galerijoje pavadina "Išvykėliai" - taip pat, kaip ir neseniai išleista jos poezijos knyga. Šį parodos pavadinimą su parodoje eksponuojamais darbais sieja ne kokia nors konkreti idėja, koncepcija ar paveikslų tematika, o tai, kad dabar menininkė Vega Vaičiūnaitė ir yra tarsi "išvykusi", pasitraukusi į mums nepasiekiamą minčių ir šnabždesių pasaulį, bet jos sukurti darbai egzistuoja ir tiesiog privalu juos parodyti, eksponuoti, jie sutverti žiūrėjimui, stebėjimui ir grožėjimuisi...

Vega vilniečiams geriau pažįstama kaip teatro "Miraklis" įkūrėja, idėjų generatorė, scenografė ir režisierė, sukūrusi spektaklius pagal W. Shakespeare`o "Audrą", A. Mickevičiaus "Vėlines", - misterijas, kupinas alcheminių slėpinių, sujungusias į viena priešpriešos stichijas - ugnį ir vandenį, žavėjusias žiūrovus sodriu barokiškumu ir nežabotais užmojais.

Daugialypio talento menininkė neapsiribojo vien teatrine veikla, ji kūrė estampus, iliustracijas, tapybos darbus.

"Vartų" galerijoje eksponuojami Vegos Vaičiūnaitės tapybos darbai pasižymi ypatinga dvasia, energijos kodu. Tai - tarsi intravertiški mikro- ir makropasaulių modeliai, įgiję tapybinį pavidalą.

Paveikslų spalvų ir ornamentikos sodrumas bei turtingumas pakeri, bet jie neleidžia žiūrovui įnikti pernelyg giliai, įspėti paslaptį, įaustą į potėpių raštus, vingiuojantį, besisukantį tarsi sukūryje menamo tvėrimo chaosą. Darbų paviršių nukloję ženklai paslaptingi, lyg archajiški papiruse, dantiraščio šukėje ar pergamente įrėžti raštai, jų sistemos nesileidžia perskaitomos, neatsiveria iškart, vos pažvelgus. Nelengva išties išnarplioti vieno ar kito ornamento prasmę, suvokti, ką spalvomis, ženklais, jų ritmu "užrašė" Vega.

Aš, žinoma, nepretenduodama į objektyvumą ir vienintelę šių darbų interpretavimo kryptį, jaučiu dailininkės paveikslų sąsajas su mitologija ir kosmogonija.

Vegos tapybos darbai tarsi įveda į stebuklinių pasakojimų erdvę, sukuria magiškos anapusybės apčiuopiamumo iliuziją, bet neįsileidžia stebėtojų, nesuvokiančių ženklinės magijos prasmių. Menininkės paveikslai - tai lyg kosmogoninių hieroglifų, mitologinių mįslių sankaupos, nesibaigiančio gyvybės ir mirties rato vizualus modeliavimas, meditavimas pasitelkiant spalvą, ženklą, simbolį, piktogramą, magiškas kitos realybės tvėrimo ritualas. Juose galima įžvelgti ir sąsajų su ritualiniu kosminio kiaušinio marginimu - gyvybės prado darbinimu, atėjusiu iki nūdienos margučių pavidalu, bet pavirtusiu tik velykine atributika. Archajiškiausi išlikę margučių marginimo pavydžiai - tarsi kosmogoniniai pasakojimai. Čia kiekviena spalva turi prasmę, o vyrauja juodos, raudonos, geltonos, rudos ir žalios spalvos dermės.

Tas pačias spalvas matau ir Vegos Vaičiūnaitės paveiksluose. Nors ir įžvelgiu Vegos tapytų paveikslų struktūros, kompozicijos, ornamentikos paralelę su kosminio kiaušinio simbolika, noriu pabrėžti, kad dailininkės darbuose neišvysime etnografinių, lietuvių liaudies mene pasitaikančių universalių motyvų ir ornamentų. Menininkei pavykosusikurti autentiškų ženklų, ornamentų, spalvinių dermių sistemą; į kiekvieną paveikslą įpinant savitos egzistencinės pajautos, apmąstymų kodą, vibracijas.

Dailininkė, kurdama savo paveikslus, prie kiekvieno jų praleisdavo valandų valandas, vis sugrįždama prie kompozicinės sandaros, papildydama tveriamą iliuzinę erdvę naujais ženklais, naujais potėpiais, linijų ir ornamentų labirintais, o kartais tik padėdama vieną tašką ar brūkšnelį.

Nors parodoje eksponuojami tik keli estampai, juose aiškiai jaučiama ekspresija, daugiau laisvumo, gesto, nuoširdumo, nors taip pat ryški stilizacija, ornamentiškumas, judesio rituališkumo pagava.